Žydai lietuvių istoriografijoje

LTŠiandien skaitantiems lietuvišką spaudą gali kilti mintis, jog mūsų istorinėje sąmonėje žydų bendruomenės praeitį visiškai užkloja tamsus holokausto šešėlis. Moraliniai, politiniai ir tarptautiniai motyvai šiuo atveju nustumia tolyn istorijos mokslo pajėgas. Nors, žinoma, negali būti ir kalbos apie istorikų atsiribojimą nuo tų motyvų. Istorija nėra ramus ir abejingas mokslas, pasakytų Phillipe Aries, bet atsiveriantis šiuolaikiniams rūpesčiams, kuriuos pati ir išreiškia. Tragiškas Lietuvos žydų, arba litvakų, likimas ir visos fatališkos Antrojo pasaulinio karo aplinkybės, be abejonės, turėtų būti tarp svarbiausių nūdienos lietuvių istoriografijos uždavinių. Bet grynai moksline prasme ištisos ir bene didžiausios savo laiku žydų pasaulio diasporos mirtis neturėtų versti pačios istorijos fatališku mokslu. T. y. negalima žiūrėti į visą 700 metų Lietuvos žydų praeitį kaip neišvengiamą ėjimą myriop. Būtų apmaudu, jei litvakų bendruomenės mirtis nusineštų užmarštin visą turtingą jos istoriją. Nepaprastai svarbu, kad mūsų istorikai imtųsi tirti visą Lietuvos žydų praeitį ir neleistų, jog istoriniams prisiminimams nutiktų tas pats, kas atsitiko su realiai gyvenusiais Lietuvos žydais. Istorikas kartais turi leisti sau pamąstyti, jog Lietuva galėjo ir neprarasti savųjų žydų, ir įsivaizduoti, kokia ta šalis būtų buvusi be holokausto. Juk kartais svarstoma, kokia Lietuva būtų buvusi be sovietų invazijos 1940-aisiais. Todėl neturėtų stebinti tai, kad šiame referate bus mažiausiai skirta dėmesio lietuvių istorikų tyrinėjimams, susijusiems su masinio žydų žudymo problematika. Kodėl? Manau, ne dėl baimės įsivelti į pavojingą polemiką. Taip elgiamasi visų pirma todėl, kad iš esmės tokia istoriografija Lietuvoje iki šiol neegzistavo.Specialių litvakų istorijos tyrimų lietuvių istorikai taip pat ėmėsi vangiai. Todėl užtektinai drąsu kalbėti apie tai, kas dar tik mezgasi arba bręsta. Antra, kaip tik šių metų rugsėjo mėnesį Klaipėdos universiteto organizuotoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje holokausto temai, tikėtina sulaukti naujų poslinkių tyrinėjimuose. Rimtų, archyviniais duomenimis ir kiekybiniais metodais paremtų holokausto tyrimo rezultatų nekantriai laukiama ir Lietuvoje, ir, manyčiau, visame pasaulyje. Čia siekiama trumpai apžvelgti lietuviškąją istoriografiją apie Lietuvos žydus, parodyti svarbiausius teminius ir poleminius mazgus, pabandyti užčiuopti Lietuvos žydų istorijos tyrinėjimų silpnumo priežastis, taip pat tradicinės lietuvių istorinės sąmonės vaizdinių ir rečiau skaitomų istorijos darbų nesutapimus. Kitaip tariant, minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines siekiama kalbėti ne apie diasporos mirtį, bet apie iškilią istoriją iki jos [p. 9-10].