Žemaičių vyskupas J. A. Giedraitis - Naujojo Testamento vertėjas

LTMisionierių spaustuvė Vilniuje 1816 m. išleido Naująjį Testamentą, kurį į lietuvių kalbą išvertė Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838). Šis leidinys - neeilinis įvykis Lietuvos katalikų Bažnyčios istorijoje, turint omenyje, kad iki tol turėta ir pastoracijai naudotasi Šv. Rašto vertimų į lietuvių kalbą ištraukomis. Krikščionybės istorijos tyrinėjimų kontekste šis faktas yra svarbus kaip vaizdi katalikybės modernizmo užuomazgų iliustracija. Skirtingai nuo protestantų, kuriems Biblijos skaitymas yra privalomas, katalikų Bažnyčia nuo seno buvo prieš savarankišką Šv. Rašto skaitymą ir viso Biblijos teksto vertimo bei spausdinimo neskatino. XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais katalikų Bažnyčios pozicija šiuo klausimu nebuvo pakitusi. Tuo tarpu į lietuvių kalbą Naująjį Testamentą išverčia katalikų Bažnyčios hierarchas. Paradoksas? Taip, tačiau šiuo atveju fakto paradoksalumas gali būti skaldos taškas analitiniams tyrimams. Kažin ar patriotinės pareigos savo tautai nejaučiantis vyskupas ryžtųsi versti Šv. Raštą, taip rizikuodamas nusižengti bažnytinės vyresnybės nurodymams. Vargu ar atsitiktinumas, kad J. A. Giedraičio vyskupavimo laikotarpis į istoriją įėjo kaip kultūrinės veiklos pagyvėjimo Žemaitijoje metai, periodas, kuris apibūdinamas lituanistinio sąjūdžio terminu. Istoriografijoje yra užuominų, kad vyskupas buvo vienas iš šio sąjūdžio inspiratorių. Ši detalė suponuoja 1816 m. lietuviško Naujojo Testamento analizės platesniame kontekste tikslingumą, leidybos ir vertimo istorijoje ieškant medžiagos ne tik vertėjo biografijai ar konkrečių literatūros bei kalbos mokslo klausimų nagrinėjimui, bet ir fundamentalių istorinių problemų, tokių kaip lietuvių tautinio atgimimo raida, katalikų Bažnyčios vaidmuo visuomeniniame judėjime, tyrimui [p. 172].