Antano Klemento žemaičių kalba

LTVienas iš pirmųjų, palikusių mums savo minčių apie žemaičių bendrinės kalbos norminimą, buvo poetas bajoras Antanas Klementas (apie 1756-1823 m. birželio 4 d.). Išlikusių lietuviškų Klemento eilių “turime 156 didesnius ir mažus kūrinius, sudarančius 1494 eilutes”. Tačiau daug daugiau jis prirašė lenkiškai, yra išlikę trys didžiuliai Klemento rankraštiniai eilių tomai, kuriuose su minėtomis lietuviškosiomis eilėmis, esama maždaug 60 tūkstančių eilučių. [...] Vadinasi, Klemento žemaičių kalbą pažįstame tik nuo dounininkiško jo gyvenimo periodo Telčiuose jau po sukilimo. [Iš teksto, p. 225-226].

ENThe Samogitian texts of the poet Antanas Klementas (1756-1823) have survived only from the period of 1794 to 1810, nevertheless even these texts reveal a certain development of Klementas’ attitude to written language. In course of time Klementas made his Samogitian orthography more precise. He also made noticeable efforts to express palatalization of consonants in an innovative way. However, Klementas did not manage to make his orthography uniform. Klementas tried to base the norms of the standard Samogitian that he preferred on the Samogitian - dounininkai tradition of “Žyvatas” (1759, etc.). He also wanted to see even the users of Aukßtaitish dialect learn his Samogitian version of standard written language. But Klementas was not thinking of a spoken form of standard Samogitian. His priorities lay on the rules (the system) of language rather than on its usage. However Juozapas Arnufas Giedraitis, the bishop of Samogitia, did not support Klementas’ ideas and he did not have any known followers.