Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais

LTXIX a. Lietuvos istoriją paženklino ypač ryškiais ir svarbiais įvykiais. Lietuvos istorijos tyrėjai šį amžių vadina okupacijos ir aneksijos amžiumi, kuris tapatinamas su nuolatos atsinaujinančiu pasipriešinimu, siekiu išsivaduoti iš svetimo jungo ir priespaudos. Šiuo laikotarpiu Lietuvos reformatų bažnyčios gyvenime įvyko daug esminių pokyčių, susijusių su naujomis jos veiklos sąlygomis. XIX amžių drąsiai galima vadinti ir pavergtos tautos kovos istorija, kurios metu itin ryškiai buvo suvoktas tautinės savasties ir tautinio identiteto pradas, leidęs lietuviams aiškiai ir nedviprasmiškai save identifikuoti ne tik teritoriniu, politiniu, bet ir kalbiniu bei etniniu pagrindu kaip atskirą ir savarankišką Europos tautą. Šiam procesui neabejotinai didelę įtaką turėjo bažnyčia ir jos institutų vykdyta politika. Tyrimo objektas – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios, kaip konfesinės mažumos, galimybės ir būdai prisitaikyti pakitusiomis politinėmis aplinkybėmis, Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, tiriant bažnyčios sinodo organizaciją, bažnytinę savivaldą ir sinodo švietimo politiką, kurios pagalba sinodas formavo konfesinę inteligentiją. Pasirinktas tyrimo objektas Lietuvos istoriografijai nėra tradicinis, nes Lietuvos reformatai, sudarantys tik nežymią Lietuvos visuomenės dalį, yra, palyginti su kitomis Lietuvos konfesijomis, uždaresnė visuomenės dalis.Reikšminiai žodžiai: Sinodas; Organizacija; Bažnytinė savivalda.

ENThe Lithuanian history in the 19th century was marked with highly distinctive and important events. The researchers of the Lithuanian history call this age the age of occupation and annexation which is compared to the continuously reoccurring resistance and the striving for liberation from foreign oppression. During this period many essential changes took place in the life of the Lithuanian Reformer Church, related with new conditions of its activity. The 19th century can be called also a century of fights of the enslaved nation when the origins of national identity and national background was clearly realised, and it enabled the Lithuanians to identify themselves as a separate and individual nation of Europe clearly and unambiguously not only on the territorial, political, but also with linguistic and ethnic bases. No doubt, this process was highly affected by the Church, and by the policy of its institutions. The object of research includes the possibilities and ways of the Lithuanian Evangelic Reformer Church, as a confessional minority, of adapting itself in view of the changed political circumstances, after Lithuania was included into the Russian Empire, by analysing the organisation of the church synod, church self-administration and the synod educational policy that facilitated the synod in the formation of the confessional intelligence. The selected object of research is not traditional for the Lithuanian historiography because the Lithuanian reformers, making only an insignificant part of the Lithuanian society, are a rather self-contained part of the society compared to the other Lithuanian confessions.