Apie valdovo vienatvę : recenzija

LTJaninos Ryier monografija, kurioje aprašomi valdovo ir visuomenės santykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK), tiksliau – jos rusėniškose (baltarusiškose) žemėse XIII a. – XV a. pirmajame trečdalyje, skirta politogenezės mechanizmams aptarti. Ši Baltarusijos tyrėja debiutuoja didelės apimties darbu, kuris transformavosi iš kandidatinės disertacijos, rengtos ir gintos Mogiliovo universitete (aspirantūros metu buvo stažuotasi ir Tiubingene, Vokietija). Disertacija (vadovas Igoris Marzaliukas) buvo sėkmingai apginta 2018 m., o 2020 m. įgavo monografijos formą ir plačiau pasiekė skaitytojus (kai monografija leidžiama 100 egzempliorių tiražu, sunku kalbėti apie platų skaitytojų ratą, tačiau prieinamumas neabejotinai padidėjo). J. Ryier pasiryžo gilintis į LDK politogenezę, t. y. valstybinių struktūrų formavimąsi. Autorė politogenezę aprašo kaip valstybines struktūras kuriantį procesą, kuris truko ilgai (kas ir matyti iš monografijos chronologijos), tai nebuvo vienakryptis procesas, integraciją keitė dezintegracija, ir ne vieną kartą, todėl politogenezę reikia suvokti kaip tam tikrą valstybės ir visuomenės struktūrų pulsavimą, su savais potvyniais ir atoslūgiais. Kaip vienas iš esminių veiksnių, kuriančių valstybės politogenezės elementus, matomas valdovas. Valdovo galia, charizma, gebėjimas sutelkti apie save žmones buvo konsoliduojantis visuomenę veiksnys. Tai lėmė, kad buvo koncentruojamasi į ryškius valdovus, tarp kurių išskirtini Mindaugas, Vytenis, Gediminas ir, žinoma, Vytautas.Tokie ryškūs asmenys kaip Traidenis ar Algirdas šioje monografijoje beveik neminimi. Todėl galima kalbėti, jog turime tam tikrą taškinį požiūrį į visuomenės raidos procesus LDK. Svarbu pažymėti, kad monografijoje valdžios konsolidacijos ir politogenezės proceso santykių rezultatas matomas kaip valdovo ir visuomenės santykių sunorminimas, kartu įvedant į šių problemų lauką valdovo valdžios legitimacijos ir sakralizacijos elementus. Tai valdovo valdžią leidžiantys stabilizuoti komponentai, užtikrinantys jo išskirtinį statusą visuomenėje, sudarantys prielaidas valdovui būti pripažintam pavaldinių ir demonstruojančiam savo valdžią konkrečiomis galimos raiškos priemonėmis (ritualais, simboliais, kraujo ryšiu ir t. t.). Tai problemos, analizuojamos ir Lietuvos istoriografijoje, todėl galima kelti klausimą, o kas čia nauja?. [Iš teksto, p. 203-204]