Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, viena iš "tragiškosios kartos"

LTLiteratūros istorijai priskirtiname straipsnyje siekiama apžvelgti visą poetės Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) poeziją, kurią ji rašė sąlygiškai neilgai: 1938–1948, 1964–1966 metais. P. Aukštikalnytės kūryboje ryškūs ištikimybės gimtajai žemei idealai, benamystės, klajūniškumo būsenos, ankstyvojoje poezijoje stipriai jaučiama neoromantizmo, vėliau – labiau modifikuota folklorinė tradicija. Eilėraščiuose esama neoromantikų mėgtų ar šiaip pasaulio kultūroje žinomų personažų: beprotė, karalius, keleivis, Kainas, Ofelija ir kiti. Pokario metais P. Aukštikalnytė parašė keliolika silabotoninių eilėraščių ir trisdešimt penkių verlibrų ciklą "Skausmo pasakos". Verlibrai fragmentiški, juose akcentuojamas vienišumas, benamystė, mirties nuojauta ir noras globoti silpnesnį. Kai 1966 m. almanacho "Poezijos pavasaris" sudarytojai atmetė jos pasiūlytus eilėraščius, poetė parašė dar kelis kūrinius ir nutilo visam laikui. Straipsnyje daroma išvada, kad, kaip ir kitų to meto jaunų poetų, kurie nesutiko savo poezija tarnauti sovietinės ideologijos įtvirtinimui, P. Aukštikalnytės talentas liko neišsiskleidęs. Galima kalbėti apie daug žadančius dar jaunos poetės tekstus, tačiau vėliau ji sąmoningai pasirinko kitą, folkloristės, kelią, ir jis jai liko vienintelis. Raktažodžiai: Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, tapatybė, eilėraščiai, neoromantizmas, sovietmetis. [Iš leidinio]

ENThis article, a piece on the history of literature, purports surveying all the poetic œuvre by Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (1922–1989), written during comparatively short periods of time, i. e. in 1938–1948 and 1964–1966. Her poetry puts forward ideals of loyalty to one’s native land, as well as states of homelessness and wandering; in her early compositions one can detect certain influence of the neo-romantics, while in the later ones, a somewhat modified folkloric tradition. Her poems employ characters that used to be favored by the Neo-Romanticism and generally are well-known in the global culture, including the madwoman, the king, the traveler, Cain, Ophelia, etc. During the postwar period, P. Aukštikalnytė wrote a handful of syllabotonic poems and a cycle of thirty five vers libres “Skausmo pasakos” (“Tales of Pain”). The latter are fragmented, they emphasize loneliness, homelessness, foreboding of death and willingness to protect the weaker. After editors of the almanac “Poezijos pavasaris” (“Poetry Spring”) in 1966 rejected her poems, the poetess wrote a few more and fell silent ever since. The author of the article concludes that, like other young poets of the time who did not agree to make their talent serve Soviet ideology, P. Aukštikalnytė did not fully employ her poetical powers. One can describe her early poems as very promising, but later she consciously chose another path – that of the folklore researcher, for her, the one and only. Keywords: Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, identity, poems, neo-romanticism, Soviet-period. [From the publication]

• Autobiografijos bandymas / Vanda Zaborskaitė ; sudarė Virgilija Stonytė. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 383 p.
• Mamerto Indriliūno raštai / Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka ; parengė Virginijus Gasiliūnas. Vilnius : Kriventa, 2019. xxxv, 185 p.
• Neparklupdyta mūza : lietuvių literatūra vokietmečiu / Vytautas Kubilius. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. 236 p.
• Parašyta moterų / Viktorija Daujotytė. Vilnius : Alma littera, 2001. 853 p.
• Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai: skaudūs pokario liudijimai / Aurelija Mykolaitytė. Žiemgala. 2018, Nr. 1, p. 10-14, 71.
• "Šatrijos" draugija lietuvių literatūros istorijoje : disertacija / Dalia Jakaitė. Vilnius, 2001. 156 lap.