Broliams riteriams atsilyginame. Padūmės mokestis XVII a. II pusėje

LTLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) iždo, jo įplaukų ir išlaidų analizė yra vis dažniau Lietuvos istoriografijoje analizuojama tema, tačiau neatsakytų klausimų, susijusių su LDK iždo padėtimi, finansine ir monetarine valstybės politika, dar daug, ypač žvelgiant į smulkesnius teritorinius ar ūkinius vienetus ar bandant suprasti LDK piliečių, t. y. jos bajorijos, santykį su valstybės mokestine sistema. Šio straipsnio objektas - Kauno pavieto bajorijos santykis su valstybe, pirmiausia - su jos centrine valdžia - Abiejų Tautų Respublikos (ATR) seimu. Tiriama, kaip LDK kunigaikštystės bajorija, pirmiausia Kauno pavieto bajorija, suvokė savo padėtį valstybėje ir kaip suvokė savo pareigą ir prievolę prisidėti prie valstybės ir ypač jos kariuomenės išlaikymo. Tad straipsnio tikslas yra ne išaiškinti tikslią Kauno, Kauno pavieto iždo finansinę padėtį ir surenkamus mokesčius tiriamuoju laikotarpiu, bet pabandyti pažvelgti į tai, kokios buvo Kauno pavieto bajorijos nuotaikos ir požiūris į valstybės mokesčių politiką ir renkamus mokesčius, kurių didžioji dalis, beveik 90%, nukeliaudavo kariuomenei išlaikyti, t. y. valstybei, jos santvarkai ir piliečiams ginti. LDK istoriografijoje XVII a. pirmieji dešimtmečiai dažnai pažymimi kaip valstybės smukimo pradžia. Konstantinas Avižonis savo monumentalioje monografijoje „Bajorai valstybiniame gyvenime Vazų laikais“ teigia, kad būtent LDK kilmingojo luomo nenoras mokėti mokesčių ir bent jau finansine išraiška asmeniškai prisidėti prie valstybės gynybos ir kariuomenės išlaikymo lėmė valstybės nuosmukio pradžią, kuri sukėlė ir XVII a. vidurio suirutę. Tad šiame straipsnyje, remdamiesi Kauno pavieto bajorijos pavyzdžiu, bandysime paneigti K. Avižonio išsakytą tezę apie LDK bajorijos poziciją mokesčių klausimu. [Iš straipsnio, p. 7]