Apie Močiutę ir ne tik : recenzija

LTNors pastaruoju metu rengiamas ir leidžiamas prisiminimų, laiškų, dienoraščių ir pan. publikacijas galima būtų skaičiuoti dešimtimis – vadinamoji egodokumentika išties išgyvena didžiulio pakilimo ir susidomėjimo laikotarpį, – ši knyga yra išskirtinė ir tikrai patraukia dėmesį, ir ne vien originalia antrašte. Analogiškų publikacijų sraute išskirtinis dalykas pirmiausia yra tai, kad autorę ir pagrindinę knygos heroję sieja glaudus ryšys – anūkės ir močiutės. Negana to, Močiutė Ona Butrimaitė-Laurinienė laikytina ne vien knygos heroje, bet ir bendraautore, nes didelę teksto dalį sudaro jos pačios rašyti prisiminimai, tiesa, nuolat kvestionuojami ir komentuojami smalsios ir kritiškos anūkės. Tada Močiutei tenka aiškinti, ko anūkė nesupranta. Tie pokalbiai ir Močiutės paaiškinimai (dar papildomi istorikų komentarais) sudaro antrąjį teksto sluoksnį. Trečiasis – pačios Živilės prisiminimai apie Močiutę, jos įpročius, pomėgius, pažiūras, gyvenimą ir santykius šeimoje. O ketvirtasis – smagūs anūkės ir Močiutės pokalbiai telefonu, einantys tarsi kiekvieno poskyrio atsklandėlėmis arba intarpais ir sukuriantys atitinkamą nuotaiką arba tiesiog padedantys išsklaidyti įtampą, kuri skaitant kartais darosi išties nebepakeliama. Toks koliažinis daugiasluoksnio teksto komponavimas labai patrauklus skaitytojams. Be to, leidžia knygos heroję pamatyti ne tiktai tokią, kokia ji buvo žiauriais pokario laikais ar vėliau, tremtyje, bet ir tokią, kokia ji yra dabar, jau gerokai perkopusi devyniasdešimtmetį, – smalsią, guvią, šmaikščiai komentuojančią nūdienos realijas, viskuo besidominčią, blaiviai vertinančią žmones bei aplinkinį pasaulį, apdovanotą neprilygstamu humoro jausmu. [Iš teksto, p. 189]