XX a. II pusės Lietuvos meno kūrinių architektūroje įpaveldinimo problemos

LTStraipsnyje pristatomos XX a. II pusės menų sintezės – Lietuvos architektūros reiškinio ir dailės sąveikos – kūrinių įpaveldinimo tendencijos. Pokario Lietuvoje menų sintezė buvo skatinama, ji leido vystyti monumentaliosios ir taikomosios dailės šakas, todėl yra priimta manyti, kad išlikę šių šakų dailės kūriniai turi istorinę bei ikonografinę vertę. Nepaisant to, šie kūriniai galėjo būti susieti su okupacinės sovietų valdžios socialinės inžinerijos programa. Straipsnyje įvertintos menų sintezės idėjos ištakos ir jų adaptacija Sovietų Sąjungoje, leidžiančios suvokti tiek būdus, kuriais menų sintezės idėja buvo pasitelkta propagandos tikslams, tiek propagandos ribas peržengiančią monumentaliosios bei taikomosios dailės kūrėjų motyvaciją. Straipsnyje atlikta šaltinių analizė padeda įsisąmoninti pokario Lietuvoje vykusią menų sintezės sampratos kaitą, sudariusią sąlygas pasireikšti kūrėjų asmeniniam braižui, kūrinių raiškos inovatyvumui bei sąlyginiam politiniam neutralumui. Pirmą kartą atliekama Kultūros vertybių registro duomenų analizė atskleidė, kad politiškai neideologizuotus kūrinius atpažinti leidžiantys kriterijai iki šiol apskritai neturėjo įtakos kūrinių įpaveldinimui, lygiai taip pat, kaip ir formalus kultūros vertybėms taikomas 50 metų amžiaus cenzas.Stokojant bendros vertybinės strategijos bei spartėjant kūrinių naikinimo tendencijoms, menų sintezės kūrinių įpaveldinimo bei apskaitos strategijos yra atskiros ir skirtingos. Straipsnyje atlikta analizė demonstruoja, kaip sistemiško ir kontekstualaus požiūrio stokojančios pavienės pastangos išsaugoti kūrinius, taip pat prieštara tarp specifiškai architektūrai kurtų darbų ir jų kaip atskirų objektų įpaveldinimo, daro lemtingą įtaką ne formaliam, bet faktiniam kūrinių išsaugojimui. Raktažodžiai: Lietuvos monumentalioji dailė, menų sąveika, menų sintezė, XX a. II pusės architektūra ir dailė. [Iš leidinio]

ENThe article aims to present the trends in cultural heritagisation of artworks of the synthesis of the arts, a prominent phenomenon of Lithuanian architecture of the second half of the twentieth century. In post-war Lithuania, synthesis of arts was encouraged: as it enabled the development of the branches of monumental and applied art, it was generally accepted that the surviving artworks of these branches were of historical and iconographic value. Nevertheless, these works could also be linked to the social engineering programme of the occupying Soviet government. The article evaluates the origins of the idea of the synthesis of the arts and its adaptation in the Soviet Union, which provides an understanding of both the ways in which the idea of the synthesis of the arts was used for propaganda purposes and the motivation of the creators of monumental and applied art that transcended the boundaries of propaganda. The analysis of the sources carried out in the article allows grasping the shift in the concept of the synthesis of the arts that took place in post-war Lithuania, which created the conditions for the manifestation of the personal character of art, the innovativeness of the expression, and conditional political neutrality. For the first time, the analysis of the data of the Register of Cultural Property was conducted to reveal that neither the criteria allowing recognition of non-ideological works nor the usual “50 years of age” requirement had a prominent impact on deciding which artworks should be declared cultural heritage in Lithuania. Due to the lack of a consistent value-based strategy and the acceleration of the destruction of the art of the Soviet period, the strategies for the identification and cultural heritagisation of art synthesis artworks are sporadic and inconsistent.The analysis carried out in the article demonstrates how uncoordinated efforts to preserve such artworks, lacking in systematic and contextual approach, as well as the contradiction between works created specifically for architecture and their treatment as detachable objects, have a fatal impact on their actual (not formal) preservation. Keywords: Lithuanian monumental art, interaction of arts, synthesis of arts, architecture of the second half of the twentieth century. [From the publication]

• Architektūros ir dailės sąveika "Lietkoopsąjungos" pastato interjere / Indrė Gudelytė. Mokslas - Lietuvos ateitis. 2011, t. 3, Nr. 3, p. 124-130.
• Istoriniai Vilniaus reliktai, 1944-1990 / Darius Pocevičius. Vilnius : Kitos knygos, 2018. 999 p.
• Laisvės architektūra / Tomas Grunskis, Julija Reklaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2012. 383 p.
• Lietuvos architektai / sudarytojas Algimantas Mačiulis. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002. 647 p.