Lietuvos totorių pulkų žygiai Sūduvoje

LTLietuvos totoriai – tai etninė genčių grupė, kilusi iš Pavolgio stepių ir Krymo chanato, apsigyvenusi Lietuvoje XIV a. pabaigoje. Tuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai, varžydamiesi su Rusijos kunigaikščiais dėl įtakos Ukrainos žemėse, ieškojo sąjungininkų Aukso ordoje. 1397-ųjų žygio metu Vytautas atkeldino šimtus kilmingų totorių šeimų ir įkūrė Trakų bei Vilniaus apylinkėse, kad saugotų šalį nuo kryžiuočių ir kalavijuočių antpuolių. Totoriai sudarė ir asmeninę Vytauto sargybą. Istorijoje totoriai pagarsėjo kaip narsūs, ištikimi ir nepaperkami kariai. Tarnaudami savo gentinėse vėliavose, kartu su Vytauto kariuomene dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje. Vytautas, panaudodamas apgaulingo atsitraukimo manevrą, leido totorių lengvajai kavalerijai iš užnugario apsupti kryžiuočių kariauną ir galų gale nulemti mūšio eigą. Totoriai, be karybos ir sargybos, mokėdami kalbas, tapdavo vertėjais, atlikdavo diplomatinės tarnybos užduotis. Vėliau pasiekę aukštesnį organizacinį lygį, būdami priešakinės sargybos pulkuose LDK ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje, kovėsi su Rusija, Švedija, Turkija. Dalyvavo ir Napoleono kampanijoje [p. 57].

ENLithuanian Tatars are an ethnic group of tribes descended from the Pavolgis steppes and the Crimean Khanate who settled in Lithuania at the end of the 14th century. At that time, the rulers of the Grand Duchy of Lithuania (GDL), confronted with the Russian dukes, sought allies in the Golden Horde for their influence in the lands of Ukraine. In 1397, during the march, Vytautas evicted hundreds of noble Tatar families and settled in the Trakai and Vilnius areas to protect the country from enemy attacks. In the history of the war, the Tatars became famous as brave and loyal incorruptible soldiers. Together with Vytautas’ army, Tatar regiments, serving in their tribal flags, took part in the famous Žalgirio mūšis (Battle of Grunewald). Vytautas, using a tactical manoeuvre of deceptive retreat, allowed the Tatar light cavalry to surround the Crusader army from behind and ultimately determine the course of the battle. The Tatars, in addition to warfare and guard, became interpreters of the language, performing the tasks of the diplomatic service. Later, after reaching a higher organizational level, being in the front guard regiments in the Grand Duchy of Lithuania and in the army of the Republic of the Two Nations, they fought with Russia, Sweden and Turkey. The battles in the suburbs of Warsaw on November 2, 1794, called the „Prague Massacre”, became the last ones for of the regiments of the front guards of the Republic of the Two Nations, as well as of Lithuania. In 1795 the third division of Rzeczpospolita took place. Later, Tatar regiments served in the Prussian army in Podlachia and Sudovia. They also participated in Napoleon’s campaign. There are now over 3,000 Tatars living in Lithuania who follow the customs and religion of Islam but have not used their language for centuries. Small Tatar communities live in Vilnius, Alytus, and Vilkaviškis counties.In Poland, most Tatars live in the Podlasie Voivodeship, Bohoniki and Kruszyniany locations, Sokόłka County, and elsewhere. According to the Tatars’ own estimates, there are over 4.000 people living in Poland. Today, living in a democratic Europe, they are slowly being reborn and rightly proud of Tatars’ long and honourable history.