On the conspiracy theories as irony and language games (with continual reference to richard rorty’s philosophy)

LTStraipsnyje analizuojamos sąmokslo teorijos kaip ironija ir kalbiniai žaidimai, pasitelkiant ankstyvojo vokiečių Romantizmo idėjas ir jų šiuolaikinę interpretaciją filosofo Richardo Rorty mąstyme. Konspiracijos teorijų (sykiu ir vaizduotės) bumas Europoje užgimė po Prancūzijos revoliucijos, kai sugriuvo visos iki tol egzistavusios socialinės-visuomeninės normos. Kiekvienas dabar galėjo laisvai rinktis savo kelią, lygiai kaip ir laisvai interpretuoti istorijos vyksmą, tikrovės įvykius. Analogijos su kalbiniais žaidimais ir ironija leidžia sąmokslo teorijų šalininkus traktuoti kaip vaizduotės darbininkus (t. y. poetus), nors ir nepatenka į R. Rorty plėtotą liberalios arba poetinės visuomenės rėmus. Poetinės kultūros sąvoka, kurią pasiūlė vokiečių romantikas Friedrichas Schlegelis, apibūdina tokią kultūrą, kurioje vyrauja poetinis elementas, gausiai papildytas paslapties komponentu. Paslaptis sąmokslo teorijose atitiktų nepasitikėjimą racionalumu, kuris sulaukė kritikos ir iš romantikų. R. Rorty pabrėžtas kalbos ir kultūros kontingentiškumas nurodo į tai, kad sąmokslo teorijų šalinininkai nesiremia transcendencija. Tokiu būdu reiškiasi ir tiesos kaip sukūrimo, o ne atradimo aspektas. Ironija straipsnyje pristatoma kaip tinkamas būdas suprasti istoriją ir tikrovę. Raktažodžiai: kalbos žaidimai, ironija, paslaptis, Romantizmas, vaizduotė.

ENUsing the ideas of early German Romantics and their modern interpretation in the thinking of the philosopher Richard Rorty, the article analyses conspiracy theories regarding them as irony and language games. Through the prism of these analogies, conspiracy theorists and their followers are treated as workers of the imagination (i.e. poets), even though they do not fit properly within the framework of the concept of a liberal or poetic society, developed by Rorty. The concept of poetic culture, initially proposed by the German romantic Friedrich Schlegel, describes a culture in which the poetic element prevails, strongly complemented by the mystery element. The mystery in conspiracy theories would correspond to a distrust of rationality that drew criticism from the Romantics as well. Rorty’s emphasis on the contingency of language is a good argument to see that conspiracy theorists also do not rely on transcendence. In this way, the aspect of truth as creation rather than discovery is also expressed. Irony in the article appears as an appropriate way to understand history and reality. Keywords: language games, mystery, irony, Romanticism, Rorty, imagination.

• Sąmokslo teorijos - atsakas į primetamą ideologiją?. Logos (Vilnius) 2024, 119, 66-75.
• Sąmokslo teorijų demonologiniai aspektai. Vilnius : Vilniaus universitetas, 2023. 123 p.
• Sophistry, rhetoric and politics. Filosofija. Sociologija 2022, 33, 3, 245-252.