Pasakų sekimas vaikams tradicinėje lietuvių kultūroje: kūrinių su žiaurumo elementais paskirtis

LTStraipsnis skirtas keliems pasakų sekimo tradicinėje lietuvių kultūroje aspektams atskleisti. Jame aptariamos pasakų sekimo vaikams aplinkybės: pasakotojo ir jo asmeninių savybių ypatumai, pasakų repertuaro kaita nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio, pasakojimo laikas, vaikams pasakų repertuaro ir sekimo būdo pritaikymas. Taip pat nagrinėjama, kaip pasakose pasireiškia žiaurumas bei smurto elementai ir koks jų ryšys su vaikų baimės patirtimi. Remiantis archyviniuose ir spausdintuose šaltiniuose aptikta pasakų vaikams sekimo aplinkybes nusakančia medžiaga, pristatoma, kaip vaikai, klausydamiesi pasakų, išgyvendavo baimę. Išskiriamos tokios vaikų bauginimo pasakomis pagrindinės funkcijos: didaktinė, emocijų sukėlimo ir nerimo bei baimės neutralizavimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baimė; Pasakos; Pasakotojai; Smurtas; Vaikai; Žiaurumas; Fear; Tales; Storytelling; Storytellers; Violence; Child; Cruelties.

ENCruelty and violence as depicted in tales are directly related to the mythical fears that children experience while listening to the story. Although brutal actions and lethal violence abound in folk-legends as well, their characters experience these things in a different way. In folkbelief legends, principles of mythical world apply. Brutality that mythical beings direct at the humans is most frequently caused by breaking of certain mythical and social rules. Cruelty and violence depicted in tales, however, are characterized by another kind of logic, which is different from that of the folk-belief legends. The purpose of this article is revealing those several aspects that characterize functioning of the children’s tales in the traditional Lithuanian culture: namely, the storytelling environment, the elements of cruelty and violence employed by the tales, and the impact of these elements on the children’s fears experienced when listening to the narrative. The scope of analysis includes the traditional Lithuanian culture from the end of the 19th to the first half of the 20th century. Both archived and printed sources describing the storytelling environment of that period are employed. The analysis of the storytelling environment in the article particularly elucidates the following aspects: the importance of the storyteller and his / her individual features, the changes in the tales’ repertoire taking place from the end of the 19th to the first half of the 20th century, the time allotted to the storytelling, and certain peculiarities of the children’s tales, including adaptations according to the tale types and children’s age.Discussion of the cruel and violent elements of the tales starts with introducing relevant attitudes to this issue by two outstanding folklore researchers: Lutz Röhrich and Bronislava Kerbelytė. Following the classification of cruel and violent elements devised by Röhrich, two most frequent tale motives are discussed in detail – namely, cannibalism and brutal punishments. Tales are usually expected to have a happy ending, but it is not always the case. In terms of cruel and violent motives and fear experienced while listening to the story, one exceptional group of the tales is especially important – namely, those without a happy ending. Besides, the issue related to mitigating the tales is raised, including neutralizing of the uneasy motives and replacing the unhappy endings with happy ones. Materials depicting the storytelling environment are sparse both in the archives and in the printed sources; however, they allow highlighting the fear experienced by the children in the traditional Lithuanian culture while listening to the tales, and emphasizing that such experiences held certain fascination to them. The author also questions the meaning of the fear that was thus experienced. According to the available data, three important aspects can be discerned: first, these experiences functioned as means of folk pedagogics and didactics; second, sometimes provoking intense emotional experience was desired; and third, the tension-inducing narratives could be means of neutralizing the children’s anxiety and fear. The latter purpose of telling cruel and violent tales is confirmed by two different scholarly approaches employed by researchers working on the issues of tales and fears: namely, the psychological (represented by Marie-Louise von Franz and Bruno Bettelheim) and the folkloristic one (by Alan Dundes and Lutz Röhrich). [From the publication]

• Apie tautosakos atlikimą ir atlikėjus svetur ir Lietuvoje / Leonardas Sauka. Tautosakos darbai 2005, 29, p. 23-42.
• Dainuojantys kaulai: pasakos psichologizmas / Jurga Sadauskienė. Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti / mokslinė redaktorė Bronė Stundžienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. P. 269-292, 506-507.
• Kūrybinio individualumo ženklai lietuvių folklorinėje tradicijoje / Vita Ivanauskaitė. Tautosakos darbai 2006, 31, p. 142-168.
• Lopšinių ir žaidinimų terapinė vertė / Jurga Sadauskienė. Tautosakos darbai 2012, 43, p. 49-69.
• Pastangos švelninti kūrinį : pasakos "Eglė žalčių karalienė" periferiniai variantai / Leonardas Sauka. Tautosakos darbai 2007, 33, p. 45-55.
• Pirmoji magijos praktika moksleivių gyvenime : dvaselių kvietimai / Dovilė Kulakauskienė. Tautosakos darbai 2008, 35, p. 134-150.
• Šiuolaikinis moksleivių folkloras / Laima Anglickienė, Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Jurgita Macijauskaitė-Bonda, Dovilė Kulakauskienė, Ingrida Šlepavičiūtė. Vilnius : Gimtasis žodis, 2013. 347 p.
• Šiurpės ir jų parodijos / Laima Anglickienė. Tautosakos darbai 2009, 38, p. 15-29.
• „Ta pasaka paeina iš Azijos par vainas...“ Kareivis pasakotojas Lietuvos kaimo bendruomenėje XIX a. antrojoje–XX a. pirmojoje pusėje / Jūratė Šlekonytė. Tautosakos darbai 2020, 60, p. 15-40.
• Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose : didaktiniai ir psichologiniai aspektai / Jurga Sadauskienė. Tautosakos darbai 2018, 56, p. 59-83.