Apie pasakų sekimo ypatumus

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Apie pasakų sekimo ypatumus
Alternative Title:
About the peculiarities of storytelling
In the Journal:
Tautosakos darbai [Folklore Studies]. 2005, 29, p. 86-99
Notes:
LDB Open.
Keywords:
LT
Pasakos; Sekimas; Sakytinė tautosaka
EN
Fairy-tales; Narrating; Verbal folklore
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje, pasitelkiant etnografinę medžiagą bei skirtingų žanrų folkloro tekstus (pasakas, sakmes), kuriuose atsispindi pasakų sekimo procesas, analizuojamas pasakų sekimo kontekstas. Aptariami šie klausimai: kas sekė pasakas, kas buvo klausytojai, kada ir kur sekta, kaip traktuotas sekimas, koks buvo ryšys tarp sekėjo ir klausytojo. Pateikėjų prisiminimai liudija, kad pasakas vyresni žmonės sekdavo jaunesniems, labai dažnai geresni sekėjai buvo vyrai. Pasakos sektos vakarais, įvairių talkų metu, tinkamas tam metų laikas buvo pokalėdžio vakarai, kai nebuvo didelių darbų. Pasakų sekimo atspindžių pastebima ir folkloro tekstuose. Pasakose reikalavimas pasekti pasaką traktuojamas kaip jaunesniojo asmens bandymo priemonė ir prilyginamas sudėtingoms užduotims. Bandytojų vaidmenį čia atlieka vyresni ir aukštą / aukštesnį nei herojus statusą turintys žmonės, mitinės būtybės. Pastebėtas ribojimas sekti pasakas vėlai vakare: pasakoje vaizduojama, kaip pernelyg ilgai klausytis pasakų mėgstantis žmogus patiria nemalonius išgyvenimus. Galimas daiktas, kad šis prieštaravimas atspindi pasaulėžiūros kaitą: krikščionybė suformavo neigiamą požiūrį į ilgus vakarojimus. Pasakų sekimas pritraukia anapusinio pasaulio būtybes. Sakmėse vaizduojama, kaip vakarojantys ir pasakas sekantys žmonės išsigąsta pasirodžiusio velnio ar kitos mitinės būtybės. Mitinių būtybių potraukį pasakoms rodo ir melų pasaka AT 1920H, kurioje senis žada duoti ugnies už pasektą pasaką. Pasakos leistos sekti per gavėnią, kai kitos pramogos tuo metu buvo draustos. Tai iliustruoja ir legenda apie žmonėms, užsinorėjusiems per gavėnią šokti, sekamą pasaką. [Iš leidinio]

ENBy using ethnographical material and different genres of folklore texts (tales, stories), which reflect the process of narrating tales, the context of storytelling in being analyzed in the article. The following issues are discussed: how tales were narrated, who were the listeners, when and where they were narrated, how the storytelling was treated, what was the connection between the narrator and the listener. Presenters recall that elder people narrated tales to younger ones, very often better storytellers were men. Tales used to be narrated in the evenings also a suitable season for this was evenings after Christmas when no great works were to be done. Reflections of storytelling are noticed in folklore texts as well. In fairy tales a demand to narrate a story is approached as a challenge for a younger person and it is equated to complicated tasks. The role of test performer is played by elder people who possess high status or by mythical creature. A restriction of late-evening storytelling has been noticed: fairy tale represents how a person who likes to listen to tales for too long suffers from unpleasant experiences. It might be that this contradiction reflects the change of world-view: Christianity formed a negative attitude towards long evening parties. Storytelling attracts creatures of ulterior world. The attraction of mythical creatures towards tales is also shown in falsehood story AT 1920H, in which an old man promises to give fire for telling a story. Storytelling was allowed during the Lent, when all other entertainments were forbidden. This is also illustrated by the legend about people to whom a story was narrated when they wanted to dance during the Lent.

ISSN:
1392-2831
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/1876
Updated:
2018-12-17 11:35:19
Metrics:
Views: 19    Downloads: 7