Įrodymų teisėtumas kaip jų leistinumo sąlyga Lietuvos civiliniame procese

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Įrodymų teisėtumas kaip jų leistinumo sąlyga Lietuvos civiliniame procese
Alternative Title:
Legality of the evidence as a condition of its admissibility in Lithuanian civil procedure
In the Journal:
Teisė. 2021, t. 118, p. 8-17
Keywords:
LT
Civilinis procesas; Įrodymai; Teisė į teisingą teismą.
EN
Civil procedure; Evidence; Right to a Fair Trial.
Summary / Abstract:

LTEŽTK 6 straipsnio 3 dalis (kaltinamojo teisės) iš esmės yra taikoma tik baudžiamajam procesui, o šios konvencijos pirmojoje dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą neabejotinai apima ir civilinį procesą. Tiesa, užtikrindamos šios teisės įgyvendinimą valstybės narės turi gana plačią diskreciją, tačiau jos privalo užtikrinti konvencijoje įtvirtintų standartų laikymąsi. Teisė į teisingą teismą yra susijusi su diskriminavimo draudimu, įtvirtintu konvencijos 14 straipsnyje bei su juo susijusiu procesinių instrumentų lygybės principu. Visų šių konvencijoje įtvirtintų garantijų tinkamas įgyvendinimas yra ypač svarbus įrodinėjimo procese, kadangi iš esmės tik nuo jo priklauso proceso baigtis. Klausimas, ar teismas turėtų atsisakyti priimti ir tirti neteisėtai gautus įrodymus ir ar tai nepažeistų asmens teisės į teisingą procesą, yra labai svarbus ir aktualus. Tačiau ne mažiau svarbi yra ir kitų žmogaus teisių, įtvirtintų konvencijoje, tinkama apsauga procese (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, 8 straipsnis). Straipsnio dalykas yra problematikos, susijusios su neteisėtai gautų įrodymų reikšme procese, analizė.Civilinio proceso teisės mokslo doktrinoje ir teismų praktikoje ši problema sprendžiama įvairiai, nes šiuo atveju susiduria du principai – materialios tiesos nustatymo byloje ir proceso dalyvių veiklos teisėtumo. Požiūris, kad materialios tiesos nustatymas yra proceso prioritetinis tikslas, todėl neteisėtų įrodymų priėmimas nėra problema, šiandien jau nėra plačiai atstovaujamas. Savo korekcijų į šią teoriją įnešė žmogaus teisių plėtra po Antrojo pasaulinio karo. Lygiai taip pat Europoje neįsigalėjo požiūris, kad bet koks neteisėtai gautas įrodymas neturėtų būti priimamas ir vertinamas byloje. Vyraujančia reikėtų pripažinti nuomonę, kad tiek tiesos nustatymas byloje, tiek ir įrodymų teisėtumas turi būti derinami. Tai reiškia, kad leisti ar ne konkrečioje byloje pateikti neteisėtai gautą įrodymą, teismas turi nuspręsti kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinęs tos bylos ir įrodymų gavimo aplinkybes. Kad ir kaip būtų, bendro, visoms ar daugumai Europos valstybių šios problemos sprendimo būdo kol kas nėra ir paskirų valstybių praktika yra gana skirtinga. Atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad nors Lietuvos CPK (kaip ir teismų praktika) tiesiogiai ir nesprendžia neteisėtai surinktų įrodymų leistinumo klausimų, tačiau problema neabejotinai egzistuoja. Vadovaujantis pažangia užsienio valstybių patirtimi, straipsnyje siūloma neteisėtai surinktų įrodymų leistinumo problemai spręsti pasitelkti proporcingumo taisyklę ir vadovautis nuostata, kad teismas turėtų atsisakyti priimti įrodymą, jeigu jis yra gautas nusikalstamu būdu arba pažeidžiant pagrindines žmogaus teises. Bet kokiu atveju neteisėtai gautas įrodymas neturėtų būti leistinas, jeigu jį neteisėtai renkant buvo pažeista asmens intymaus gyvenimo apsauga. [Iš leidinio]

ENArticle 6 (3) (the rights of the defence) of the European Convention on Human Rights (hereinafter – ECHR) is normally applied in criminal proceedings. The right to a fair trial, as enshrined in the first part of the abovementioned article 6, on the other hand, without a doubt also covers civil proceedings. Even though the member states of the ECHR enjoy a rather wide discretion when it comes to ensuring the implementation of the latter right, they are still obliged to guarantee that the standards foreseen in the ECHR are met. The right to a fair trial is associated with the prohibition of discrimination, as foreseen in article 14 of the ECHR, as well as the principle of equality of arms in court proceedings. A proper implementation of all these guarantees is of crucial importance during the exploration of evidence, as the outcome of the whole proceeding essentially depends on this phase. Therefore, the questions of whether the court should refuse to admit and explore illegally obtained evidence and if such behaviour would not infringe the right to a fair trial are both important and relevant. However, a proper protection of other human rights enshrined in the ECHR (e. g. the right to respect for private and family life, Article 8) is no less important. The object of this article is the analysis of the issues related to the implications of illegally obtained evidence in the proceedings. These issues are tackled in different ways in civil procedure’s legal doctrine and case law. Such a situation arises mainly because two principles confront in this instance: the search for the material truth in a particular case and the legitimacy of the parties’ actions. The attitude that the determination of the material truth is the highest priority of the process and therefore admittance of illegally obtained evidence should not be a problem in itself, is no longer widely supported.The development of human rights after the WWII made some corrections to this theory. An approach that all illegally obtained evidence should not be added to the case and evaluated has not gained a foothold as well. An approach that both the establishment of material truth and legality of evidence should be balanced, is the prevailing one. It means that, in order to decide whether to admit an illegally obtained evidence in a given case, the court should make a case by case decision, taking into account the circumstance of the case and the way the evidence was obtained. In any case, there is no single approach on how to solve this problem that could be applied in all or at least the majority of European countries. Moreover, the models applied in different countries are rather different. The research carried out allows to come to a conclusion that even though neither the Code of Civil Procedure nor the case law directly address the questions of illegally obtained evidence, there is no question that the problem even exists. Recommendations are made in the article to follow the progressive practice of some foreign countries and solve this problem by adhering to the provision that the court should refuse to admit evidence if it was obtained through criminal activities or infringements of fundamental human rights, all the while taking into account the rule of proportionality. In any case, evidence obtained in violation of a person’s right to the protection of their private life shall not be admitted. [From the publication]

DOI:
10.15388/Teise.2021.118.1
ISSN:
1392-1274; 2424-6050
Subject:
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/93786
Updated:
2022-03-15 17:20:57
Metrics:
Views: 15    Downloads: 3
Export: