Lietuva ir Rusija: dešimt nestabilaus stabilumo metų

LTSantykiai su Rusija yra problemiškiausi iš visų Lietuvos dvišalių santykių. Jie kėlė ir tebekelia daug viešų diskusijų, motyvuoja visą Lietuvos užsienio politiką – tiek jos strategiją, tiek kasdienius sprendimus. Tačiau vertinti ir analizuoti santykių dešimtmetį nėra didelis iššūkis: ryškesnių pokyčių nebūta (nors idėjų ir netgi bandymų jų siekti pasitaikė), neatsirado naujų klausimų, dėl kurių būtų nesutariama (tiesa, jų ir nesumažėjo), šalių požiūris vienos į kitą irgi nepasikeitė. Rusija ir toliau Lietuvai išlieka nedraugiškiausia kaimynė, daugiausiai nerimo teikianti valstybė, kuria sunku pasitikėti. Tad atliekant analizę tikslingiausias toks klausimas: kaip per dešimtmetį išliko dvišalių santykių įtampa? Net jeigu santykiams apibūdinti uždedame „stabilumo“ etiketę, klausimas apie konkrečias politines praktikas lieka aktualus – būtent jomis yra įgalinama, įtvirtinama stabili santykių struktūra. Tokioms politinėms praktikoms, atkreipiant dėmesį ir į bandymus jas keisti, ir skiriamas dėmesys šiame straipsnyje. Iš pradžių, išanalizavus iki 2004 m. atliktus dvišalių santykių tyrimus, išryškinamos pagrindinės santykius apibrėžusios temos. Antrajame skyriuje identifikuojami esminiai 2004–2014 m. dešimtmečio įvykiai, per kuriuos ir išryškėja, kokiomis praktikomis yra stabilizuojami santykiai. Toliau koncentruojamasi į istorijos ir energetikos ašį ir į Rusijos vaizdinio Lietuvoje analizę. Šiuose abiejuose skyriuose siekiama įvertinti pagrindinio struktūrinio institucinio pokyčio – narystės ES ir NATO – poveikį santykiams, parodoma, kuria prasme apie Lietuvos ir Rusijos santykius galima kalbėti kaip apie nestabiliai stabilius. [Iš straipsnio, p. 100]Reikšminiai žodžiai: Užsienio politika; Santykių internacionalizavimas; Foreign politics; Internationalization of research; Rusija (Russia).