Adolfo ir Jono Mekų laiškų „romanas“: gyvenamojo pasaulio vieta ir asmuo

LT2020 metais išleista knyga Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai – ne pirmoji bendra brolių Mekų knyga. 1947 metais išleista pasakų rinktinė Knyga apie karalius ir žmones. Laiškams suprasti reikšmingas ir kitas kūrybinis kontekstas: Jono Meko knygos Semeniškių idilės, Dienų raštai, filmai ir kt. Adolfo ir Jono Mekų laiškai – dar vienas paminklas Semeniškiams, tuo pat metu rodantis ir kitos vietos reikšmę kūrėjų sąmonėje. Šio straipsnio tikslas – Jono ir Adolfo Mekų laiškų knygą aptarti atskleidžiant vietos patirties specifiką dviejų brolių ir kitų komunikacijoje su jais dalyvaujančių asmenų sąmonėje, parodant jų reikšmę Semeniškių mito istorijoje. Metodologinei perspektyvai pasirinkta Alfredo Schützo socialinė fenomenologija ir jo gyvenamojo pasaulio samprata.Skaitant laiškus, vietos svarbą pirmiausia lemia ypatingas knygos sudarytojo dėmesys vizualiajai ir jutiminei leidinio išraiškai: autentiško skaitymo siekis, fotografijų ir kitų vaizdų gausa. Beveik kiekvienas laiškas prasideda ir baigiasi Semeniškiais, kurių veidas išryškėja per tam tikrų veiksmų, asmenų, konkrečių vietos realijų ir daiktų sąveiką. Viename Adolfo Meko laiške ir vienoje stipriausių Semeniškių reprezentacijų apmąstoma dviprasmiška prisiminimų vieta erdvės bei vietos patirtyje, išryškėja tam tikro asmens veiksmų, „mano“ ir „kito“ kūno svarba vietos tapatybėje. Vietai suprasti svarbus rašančiojo dėmesys ne tik konkrečioms realijoms, bet ir atvirumas pasauliui, gebėjimas įsišaknyti bet kurioje vietoje. Nors knygoje mamos laiškų ir nėra, jos figūra formuojasi iš vieno ar kito laiškų adresanto prisiminimų, atsakymo į jos užduotus klausimus, perpasakotų mamos istorijų ir kt. Leisdama susijungti skirtingoms siužetinėms linijoms, mama tampa vienu iš ryškiausių šio epistoliarinio „romano“ „personažų“. Tik jos akivaizdoje galėjo pasirodyti konkretus vertybinis rašančiųjų laukas, sudėtingas pokario laikas, modernaus, šiuolaikiško ir kartu tam tikrose tradicijose, konkrečiose vietose įsišaknijusio menininko naratyvas.

ENThe book Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai, published in 2020, is not the first book co-written by Mekai brothers. In 1947, a collection of fairy tales, Knyga apie karalius ir žmones, was published. Another creative context is also important for understanding the letters: books by Jonas Mekas Semeniškių idilės, Dienų raštai, films, etc. The letters of Adolfas and Jonas Mekai are another monument to Semeniškiai (a village in Biržai district), at the same time showing the significance of another place in the consciousness of the creators. The aim of this article is to discuss the book of letters of Jonas and Adolfas Mekai by revealing the specifics of local experience in the consciousness of two brothers and other persons involved in communication with them, showing their significance in the history of Semeniškiai myth. For the methodological perspective, the social phenomenology of Alfred Schütz and his conception of the living world were chosen.When reading letters, the importance of space is primarily determined by the book compiler’s special attention to the visual and sensory expression of the publication: the pursuit of authentic reading, the abundance of photographs and other images. Almost every letter begins and ends with Semeniškiai, which face is showed up through the interaction of certain actions, persons, specific local realities and things. One letter from Adolfas Mekas and one of the strongest representations of Semeniškiai reflect on the ambiguous place of memories in the experience of space and place, highlighting the importance of “my” and “other” body, actions of a certain person in local identity. To understand a place, the writer’s attention is important not only to specific realities, but also the openness to the world, the ability to take root in any place. Although the book does not contain the letters of the mother, her figure is formed from the memories of one or another addressee, the answer to her questions, retellings of her stories, etc. By allowing different storylines to unite, the mother becomes one of the most striking “characters” in this epistolary “novel”. Such things as a specific value field of writers, a complicated post-war period, a narrative of an artist who is modern and at the same time rooted in certain traditions, could appear only in her presence.