Kokie buvo broliai? Arba - "Iš ilgesio visa tai"

LTJos nepastebėti neįmanoma. Ne dėl to, kad ji geltona kaip Niujorko taksi. „Kiek daugiau nei kilogramą sverianti, 28 centimetrų ilgio ir daugiau kaip 23 centimetrų pločio, daugiau kaip 2 centimetrų storio Kęstučio Pikūno sudaryta knyga“ jau yra tapusi gražiausia 2019 m. Lietuvos ir 2020 m. knyga publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijoje, taigi, sulaukusi dėmesio dėl išvaizdos ir turinio. Vis dėlto kultūros žiniasklaidoje Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kai“ yra gana negausiai reflektuoti (nors sutikimų ir pristatymų būta ne vieno). Šį leidinį sunku apibūdinti keliais žodžiais. Jis dvelkia kitoniškumu ir, ko gero, to priežastis yra ne tik neįprastas dizainas ir kompozicija. Poligrafijos aspektu leidinys patrauklus: minkštas ir ryškus viršelis, atvartuose esantys „peiliukai“ knygoje esantiems „laiškams“ atplėšti, visuose trijuose knygos bloko šonuose matomas tekstas – brolių Jono ir Adolfo vardai, kuriuos tarsi susieja Semeniškiai, knygoje keli pergamentinio popieriaus lapai, o pati knyga dar gali būti suvyniota į rudą popierių bei surišta džiuto virvele. Fotografijų gausa, faksimile pateikti laiškai liudija autentiką ir grynumą, – to, beje, ir siekė knygos sudarytojas, dar vadinamas jos režisieriumi, K. Pikūnas, kuris viename iš interviu pažymėjo šį aspektą.„Gyvenimo lai(š)kai“ vadinami dar vienu paminklu Semeniškiams. Dalia Jakaitė recenzuojamą knygą vadina laiškų „romanu“, žanro pavadinimą rašydama kabutėse. Vadinasi, literatūriškumo matmuo čia yra sąlyginis, o pati „romano“ sąvoka apibūdina laisvai konstruojamą didelės apimties pasakojimą. Apibendrinant galima sakyti, kad šis leidinys yra dviejų išeivių brolių kūrėjų – Jono ir Adolfo Mekų – gyvenimų parašyta knyga, fiziškai būnant už Atlanto, tačiau mintimis, o vėliau – ir gyvai, vis prisimenant būtąjį laiką, aplankant gimtuosius Semeniškius, grįžtant į juos laiškais [p. 175-176].