Kryždirbystės ištakos ir religinių paminklų paplitimo istorija Lietuvoje

Rinkinys:
Sklaidos publikacijos / Dissemination publications
Publikacijos rūšis:
Knygų dalys / Parts of the books
Kalba:
  • Lietuvių kalba / Lithuanian
  • Anglų kalba / English
Antraštė:
Kryždirbystės ištakos ir religinių paminklų paplitimo istorija Lietuvoje
Kita antraštė:
Origins of cross-crafting and the history of dissemination of religious monuments in Lithuania
Knygoje:
Lietuvių kryždirbystė. P. 8-23.. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024
Santrauka / Anotacija:

LTKryžiai, kaip sakralinių vietų žymenys, visoje katalikiškoje Europoje statomi nuo ankstyvųjų viduramžių, o kituose žemynuose – nuo krikščionybės įvedimo ten. Dauguma kryžių funkcijų įsitvirtino ir išplito vėlyvaisiais viduramžiais, o XVI a. antrosios pusės–XVII a. pirmosios pusės Bažnyčios reformos vykdytojai ir kontrreformacija šias funkcijas išplėtojo, tad iš įvairių medžiagų padaryti kryžiai tapo neatsiejama katalikiško krašto dalimi. 1387 m. apsikrikštijusi Lietuva (1413 m. – ir Žemaitija) perėmė šią krikščionišką kryžių statymo tradiciją. Iš pavienių žinių galime daryti išvadą, kad kryžius Lietuvoje imta statyti iš karto po krikšto, ir šis faktas, be kita ko, buvo naudojamas kovose prieš kryžiuočius, argumentuojant, kad jie siaubia krikščionišką šalį ir žudo neofitus. Vis dėlto, be kelių užuominų, beveik nieko nežinome apie kryžių statymą ankstyvuoju, XIV–XV a., krikščionybės laikotarpiu mūsų šalyje. Nežinome, kas ir kokiomis intencijomis juos statė. Taigi apie Lietuvos kryždirbystę ir religinių paminklų paplitimą plačiau galime pradėti kalbėti tik nuo XVI a., kai kryžiai vis dažniau imti minėti įvairaus pobūdžio dokumentuose: žemės ribų aprašymuose, turto dokumentuose, teisminėse bylose. XVI–XIX a. rašytiniuose šaltiniuose „kryžiumi“ įvardijami visi bet kokios formos ir iš bet kokių medžiagų padaryti mažosios architektūros paminklai, kurie dabar suvokiami kaip koplytėlės, koplytstulpiai ir stogastulpiai, nors juose tiesioginės kryžiaus formos neįžvelgsime. Trūkstant ikonografinių šaltinių, retai kada galime tiksliai pasakyti, kokios formos religinis paminklas minimas dokumente.

ENCrosses, serving as markers for sacred sites, have adorned the landscapes of Catholic Europe since the early Middle Ages, extending their presence to newly Christianized territories across other continents. While most functions of crosses became standardized and widespread during the late Middle Ages, they were further developed during the comprehensive Church reforms and the Counter-Reformation in the latter half of the 16th century and the first decades of the 17th century. Consequently, crosses made from diverse materials became an integral part of the cultural landscape of Catholic nations. In 1387, upon embracing Christianity, Lithuania (with Samogitia following suit in 1413) adopted the established Christian tradition of erecting crosses. Scattered historical references suggest that the construction of crosses in Lithuania began immediately after Christianization. This fact, among other narratives, was strategically invoked in resistance against the Crusaders, highlighting their alleged oppression of a Christian country and persecution of new converts. Despite these sporadic references, details concerning the construction of crosses in Lithuania during the early Christian period (14th–15th centuries) remain elusive. The identities of those who erected these structures and their underlying motivations remain unclear.

Mokslo sritis:
Nuoroda į įrašą:
https://www.lituanistika.lt/content/889
Atnaujinta:
2026-10-15 14:32:31
Metrika:
Peržiūros: 17    Atsisiuntimai: 1
Eksportas: