Pilietinės visuomenės diskursas Lietuvoje

LTLietuva dar neišsiveržė iš valstybės ir pilietinės visuomenės kūrimo(si) „asinchroniškumo rato“. Pilietinės visuomenės skatinimas turi būti racionalus valstybės tikslas. Bet pilietinę visuomenę gali skatinti tik tokia valstybė, kur valstybės valdžia yra netiesioginė žmogaus galia žmogui, kylanti ne iš priklausymo nuo daiktų ir vertybių, o iš būtinumo paklusti bendros veiklos reikmėms. Tokios valstybės Lietuvoje dar nėra. Pilietinė visuomenė Lietuvoje patiria ne tiek reikalingą valstybės paramą, kiek intensyvų intervencionizmą. Politinės demokratijos prievolė pilietinei visuomenei - atverti laisvam individui galimybes pačiam pasirinkti savo tikslus ir tvarkantis su bendrapiliečiais nustatyti tą ar kitą socialinę tvarką - išlieka neįvykdyta. Galima stebėti valstybės organizuotumo ir visuomenės segmentacijos bei dezorganizacijos augimą. Taigi pilietinės visuomenės ir valstybės skirtis Lietuvoje dar nepalieka didesnių šansų joms sąveikauti, o sykiu ir abiejoms modernėti. Tokios situacijos ištakose glūdi nacionalizmo ir antisistemiškumo prieštaravimas, kuris jau nėra istoriškai perspektyvus. Antisistemiškumo inercija atvedė prie nepateisinamų siekių depolitizuoti pilietinę visuomenę ir nebendradarbiauti su valstybe. Antisistemiškumas yra rimtas save aktyvinančios, t. y. visada tvirtos pilietinės visuomenės tapsmo kliuvinys. Lietuvoje nėra plačių pilietinių judėjimų, kurie labiau siektų visuomenės gyvenimo kaitos, o ne valstybinės valdžios. Tiesiog proporcingai lėtėja ir sisteminės pilietinės visuomenės tapsmas. Tokioje situacijoje pilietinė visuomenė tiesiog „saugo“ savo antisistemiškumą. Lietuvoje nėra valstybės ir pilietinės visuomenės „tolerancijos režimo“. Pilietiškumo ugdymo kontekste tokią situaciją galima iš dalies apibūdinti kaip negatyviąją socializaciją. [Iš teksto, p. 109]Reikšminiai žodžiai: Tauta; Pilietiškumas; Ugdymas; Jaunimas; Vertybės; Tautinis tapatumas; Nation; Citizenship; Education; Youth; Values; National identity.