Filosofavimas kaip pasiruošimas mirčiai

LTStraipsnyje interpretuojama įžanginė Platano dialogo „Faidonas“ dalis, kurioje filosofija aptariama kaip pasiruošimas mirčiai. Laukiančio mirties Sokrato situacija gretinama su Edipo mite aprašytąja karaliaus Edipo tragedija. Parodoma, kad abi situacijas dramatizuoja žinojimu numatoma laisvė. Straipsnyje aptariami būdai, kuriais laisvės ir likimo konfliktą mėgina įveikti Edipas ir Sokratas. Teigiama, kad graikų tragedijoje tik konstatuojamas konfliktas ir sprendimas teįžvelgiamas vienoje iš konfliktuojančių pusių paneigiant žinojimą. Graikų filosofijoje, kuri pati yra žinojimas, jau ieškoma pozityvaus sprendimo, palenkiant žinojimą likimui. Tokią graikų filosofijos nuostatą akivaizdžiai išreiškia ir filosofavimo kaip pasiruošimo mirčiai idėja. Parodoma, kad antikos filosofas dėl savo anonimiškumo negali nusavinti jame nutinkančio mąstymo, o todėl tegali būti jame vykstančios skirtingų mąstymo būdų – kasdienio ir filosofinio – kolizijos stebėtojas. Persiimdamas viena iš pusių, bet dėl jau minėto anonimiškumo negalėdamas atsiriboti nuo kitos, savąjį užsiangažavimą filosofavimui jis įsisąmonina su tragiškumo atspalviu.Jis priverstas išsižadėti kasdienio mąstymo, jo tapatinamo su kūnu, taigi išreikštai neigti tą kasdienį gyvenimą, kuriame ir dėl kurio filosofuoja. Mirtis ženklina kasdienio gyvenimo kraštą, todėl orientacija į ją nureikšmina tą gyvenimą, taigi yra prielaida anonimiškam antikos filosofui persiimti kitomis – etinėmis – vertybėmis ir jomis konstituojamu filosofiniu mąstymu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antikos filosofija; Edipo mitas; Žinojimas; Laisvė; Mirtis; Greek philosophy; Myth of Oedipus; Knowledge; Freedom; Death.

ENPaper deals with the introductory part of Plato's "Phaedo", where philosophizing is represented as the way to approach death. Two situations are paralleled – that of the tragedy of Oedipus and that of Socrates waiting for his penalty of death. It is shown that both are dramatized by the premise of freedom that on its turn is supposed by knowledge. Then two ways to resolve the conflict between freedom and destiny are discussed. The paper reveals that the Greek tragedy just states the conflict and finds solution in the negation of one of the conflicting sides, namely, in the negation of knowledge. Greek philosophy in its turn looks for a positive solution of the conflict by the way of subordinating knowledge to destiny. This concern of the Greek philosophy is reflected by the idea of philosophizing as the way to approach death. It is shown that because of his anonymity Greek philosopher can not privatize the content of his thinking. That is why he can only be a passive spectator of the conflict between the two different kinds of thinking, that of everyday life thinking and philosophizing.Though advocating one approach but at the same time unable to distance from the other because of his anonymity, he realizes his engagement with philosophy with a sense of tragedy. Greek philosopher is forced to renounce the everyday thinking as well as his body that he associates with this kind of thinking. Consequently, for the sake of philosophy, he is forced to deny the life in which and for which he philosophizes. However, death marks the boundary of everyday life, and the orientation towards it makes this kind of life and its values meaningless, thus creating a condition for the anonymous Greek philosopher to engage himself with other – ethical – values and with the other kind of thinking, that is constituted by these values, i.e. with philosophizing. [From the publication]

• Antikos mintis postmodernioje Lietuvoje / Tomas Kačerauskas, Vitalija Keciorytė. Filosofija. Sociologija. 2013, t. 24, Nr. 1, p. 43-51.
• Atsižadėti ≠ išsižadėti / Dainius Sobeckis. Logos (Vilnius). 2009, 60, p. 200-207.