Savi, bet vis tiek "kiti": tarpukario Lietuvos miestelių žydai lietuvių atmintyje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Žurnalų straipsniai / Journal articles
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Savi, bet vis tiek "kiti": tarpukario Lietuvos miestelių žydai lietuvių atmintyje
Alternative Title:
They are ours, but still 'others': Jewish people of small Lithuanian interwar towns in the memory of Lithuanians
Authors:
Naudžiūnienė, Akvilė
In the Journal:
Lietuvos istorijos studijos [LIS] Studies of Lithuania's History, 2025, specialus leidinys 15, Tarpukario Lietuvos miesteliai ir miestelėnai: istorijos, kultūros ir paveldo tyrimai, 112-123 (Vilnius University Open Series)
Subject Category:
LT
Socialinė istorija / Social history; Kolektyvinė atmintis / Collective memory; 1918-1940. Lietuva tarpukario metais.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje nagrinėjama tarpukario Lietuvos miestelių žydų bendruomenių vieta lietuvių kolektyvinėje atmintyje. Remiantis sakytinės istorijos interviu, surinktais Vilniaus universiteto studentų etnografinėse ekspedicijose 1990-aisiais ir Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus sakytinės istorijos projekte, siekiama atskleisti, kaip XX a. pradžioje gimę lietuviai prisimena bendrabūvį su žydais miesteliuose ir kaip (ar) šie prisiminimai formuoja štetlo, kaip žydiškojo miestelio, vaizdinį lietuviškajame diskurse. Analizuojami pasakojimai rodo, kad nors žydai dažnai buvo suvokiami kaip „kitokie“ – dėl religinių ir kultūrinių skirtumų, – jie kartu buvo ir „savi“, miestelio kasdienybės dalis. Dauguma žydų gyveno miestelio centre ir vertėsi prekyba ar amatais, lietuviai buvo labiau susiję su žemės ūkiu – tai formavo skirtingas socialines ir ekonomines nišas. Tačiau miesteliuose bendrabūvis tarp lietuvių ir žydų buvo neišvengiamas – tai lėmė nedidelės erdvės, bendros viešosios zonos, prekybos ir paslaugų ryšiai. Santykiai tarp vaikų dažnai būdavo draugiški, o suaugusiųjų kontaktai buvo grindžiami praktišku bendravimu – per darbą, kaimynystę ar paslaugų mainus. Nepaisant to, buvo išlaikomas tam tikras emocinis ir kultūrinis atstumas, o ypatingas dėmesys skiriamas religiniams skirtumams – šabo laikymuisi, maisto draudimams, sinagogoms kaip žydiškai erdvei, šventėms ir laidotuvių ritualams. Lietuviai šiuos skirtumus stebėjo, bet dažnai nesuprato jų gilesnės reikšmės. Tai stiprino suvokimą apie žydų bendruomenę kaip savitą, net jei gyvenamasis kontekstas buvo bendras. Pasakojimuose dominuoja pozityvūs, neretai nostalgiški prisiminimai, net jei pasitaiko užuominų į ekonominę priklausomybę ar „kaimynišką pavydą“.Nemalonūs tarpukario metų epizodai dažniausiai nutylimi – tai galima interpretuoti kaip sąmoningą ar nesąmoningą vengimą kalbėti, potrauminės atminties po Holokausto selektyvumą. Reikšminiai žodžiai: štetlas; žydai; sakytinė istorija; Lietuva 1918–1940 m.

ENThe article explores the place of Jewish communities in the smaller interwar towns in Lithuania in the collective memory of Lithuanians. On the basis of interviews of oral history collected during ethnographic expeditions of Vilnius University students in the 1990s and an oral history project of the United States Holocaust Memorial Museum, the article undertakes to reveal how the Lithuanian generation born in the early decades of the 20th century remembered their coexistence with Jewish people in small towns and whether/how these memories form(ed) the image of shtetl as a small Jewish town in the Lithuanian discourse. The analyzed stories demonstrate that even though Jewish people were in many cases perceived as ‘different’ (due to religious and cultural differences), they were also ‘our people’, part of the everyday life of the small town. Jewish people were mostly residing in small-town centers, they were traders or craftspeople, whereas Lithuanians were mostly involved in agricultural activities, and this formed different social and economic environments. However, in the small(er) towns, Lithuanian and Jewish convivium was inevitable. This was determined by spatially limited environments with shared public zones as well as connections in the trading and services sectors. Relationship among children was usually friendly, whereas contacts between adults were based on hands-on interaction, by working together, neighborhood, or exchange of services. Despite this closeness, certain emotional and cultural distancing were maintained, with special attention to religious differences, involving the practice of Sabbath, food restrictions and synagogues as a Jewish space, as well as festivals and burial rituals.Lithuanians were observing these differences, yet they frequently failed to understand their more profound significance This strengthened the perception of the Jewish community as a peculiar entity, even if the two communities were sharing the same daily life context(s). Stories feature positive, and frequently nostalgic memories, even if they occasionally involve hinting at economic dependence and ‘neighborly envy’. The unpleasant episodes of the interwar years are usually hushed up and ‘brushed under the carpet’, which can be interpreted as conscious or unconscious avoidance of speaking up, along with selectiveness of post-traumatic memory of the Holocaust. Keywords: shtetl; Jewish people; oral history; Lithuania in 1918–1940.

DOI:
10.15388/Tarpukario-Lietuvos-miesteliai.2025.5
ISSN:
1392-0448; 1648-9101
Subject:
Istorija / History
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/84808
Updated:
2026-05-18 13:50:29
Metrics:
Views: 4
Export:
Download