Žydų religinis gyvenimas Lietuvoje 1944-1956 m.

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Žydų religinis gyvenimas Lietuvoje 1944-1956 m
Alternative Title:
Religious life of Jews in Lithuania in 1944-1956
In the Journal:
Lituanistica. 2012, Nr. 4, p. 295-308
Notes:
LDB Open.
Keywords:
LT
Lietuvos judėjų religinė bendruomenė; Žydų kapinės; Stalinizmas; Sovietų valdžios religinė politika.
EN
Jewish religious community; Jewish cemeteries; Stalinism; Soviet religious policy.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje analizuojama žydų religinės bendruomenės padėtis Lietuvos SSR stalinizmo laikotarpiu – judėjų pastangos pokariu atkurti visiškai suirusį religinį gyvenimą, rūpintis holokausto aukų atminimo ženklais, išžudytos bendruomenės kapinėmis. Kartu išryškinamos aplinkybės, kuriomis pokariu gyveno žydai, sovietų valdžios pareigūnų požiūris į šią tautinę mažumą ir jos patirtą holokaustą. Žydų religinės bendruomenės padėtis Lietuvos SSR visiškai atitiko SSRS susiklosčiusį „standartą“: toleruotos tik dvi akylai stebimos religinės bendruomenės Vilniuje ir Kaune; valdžios institucijos neregistravo daugumos susikūrusių bendruomenių (Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje), todėl jos buvo priverstos veikti konspiratyviai už įstatymo ribų bauginimų bei įskundimų atmosferoje; sovietų propagandos klišės neatpažįstamai iškreipė skaudžiausių žydų praradimų, holokausto istoriją, paversdama jo aukas tautybės neturinčiais „tarybiniais patriotais“; vyravo „utilitarinis“ požiūris į žydų kapines, kurios 6-ojo dešimtmečio viduryje grobstytos pramoniniais mastais visuose Lietuvos miestuose.Negausi žydų religinė bendruomenė Lietuvoje pokariu iš esmės buvo „nesanti“ – sovietiniai įstatymai negynė jų kultūrinio bei religinio paveldo (skirtingai nuo kitų tikybų, kai bent jau formaliai reikalauta uždarytų maldos namų pastatus panaudoti vien tik kultūros, švietimo reikalams, sinagogas iš pat pradžių leista perstatyti; pagal sovietinius įstatymus visos nebeveikiančios kapinės turėjo būti dar 25 metus tvarkomos ir saugomos, bet žydų amžinojo poilsio vietoms tokie nuostatai netaikyti), oficialusis mokslas ir propaganda nutylėjo tikrąsias holokausto aplinkybes, neįvardijo aukų. Užgniaužusi religinių bendruomenių iniciatyvą atsikurti (jau nekalbant apie spaudą, mokyklas ir pan.), tvarkyti bendruomenės kapines ir įamžinti holokausto aukų atminimą sovietų valdžia demonstravo nemažą netoleranciją žydams ir kartu skatino antisemitinius vandalizmo proveržius. [versta iš angliškos santraukos]

ENArticle analyzes the situation of the Jewish religious community in the Lithuanian SSR in the period of Stalinism – the efforts of the Jews after the war to restore the totally ruined religious life, to care for the signs of the remembrance of the holocaust victims, for the cemeteries of the annihilated community. The circumstances under which the Jews lived after the war and the attitude of the officials of the Soviet government to this national minority and its endured holocaust are also made clear. The situation of the Jewish religious community in the Lithuanian SSR completely complied with the "standard" settled in the USSR: only two vigilantly watched religious communities – in Vilnius and Kaunas – were tolerated; government institutions did not register others in these cities as well as the communities formed in Panevėžys, Šiauliai, Klaipėda, so they were forced to act secretly outside the borders of the law, in an atmosphere of threats and denunciations; the clichés of Soviet propaganda unrecognizably distorted the most painful losses of the Jews, the history of the holocaust, converting its victims to "Soviet patriots"; there dominated a "utilitarian" attitude toward Jewish cemeteries, which in the middle of the 1950’s were plundered in industrial scales in all the cities of Lithuania.The small religious community of Jews in post-war Lithuania was essentially "non-existent" – Soviet laws did not protect their cultural and religious heritage (differing from other religions for which at least formally it was demanded to use the buildings of the houses of prayer only for cultural, educational matters, it was allowed to reconstruct the synagogues from the very beginning; according to Soviet laws all no longer active cemeteries had to be managed and protected for 25 more years, but these regulations were not applied to the eternal resting places of Jews), official science and propaganda were silent about the real victims of the holocaust. Having suppressed the initiative of the religious communities to restore themselves (not speaking about the press, schools, etc.), to regulate the cemeteries of the community and immortalize the remembrance of the victims of the holocaust, the Soviet government demonstrated a lot of intolerance toward the Jews and at the same time encouraged outbreaks of anti-Semitic vandalism. [From the publication]

ISSN:
0235-716X; 2424-4716
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/44672
Updated:
2018-12-17 13:25:11
Metrics:
Views: 44    Downloads: 12
Export: