Lietuvos [nacionalinis] teatras: postkolonijinis žvilgsnis

LTPer beveik tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos teatras patyrė tokius pat pokyčius, kokius per šį laiką išgyveno Lietuvos kultūra ir visuomenė. Ypač pastarąjį dešimtmetį teatras virto aktyviu sociokultūrinio lauko dalyviu ir vis dažniau kelia probleminius atminties, tapatybės, politinio ir socialinio angažuotumo klausimus, jiems pasitelkia drąsesnes raiškos formas bei priemones. Svarbus ne tik tokių formų, pvz., dokumentinio ar politinio teatro, bet ir iki šiol ignoruotų temų, pvz., emigracijos ir imigracijos, lyčių nelygybės, socialinės diskriminacijos, centro ir periferijos skirties, religinės, etninės ir europinės tapatybės sankirtų, atsiradimas. Šios transformacijos, suponuotos pasikeitusios geopolitinės Lietuvos situacijos ir kartų kaitos, atspindi naujus meninius ir socialinius iššūkius ir ragina į teatro lauką žvelgti per postkolonializmo (teorijos) prizmę. Tai yra skatina apčiuopti ir įvardyti tokius nusistovėjusius ar naujai atsiradusius teatrinio mąstymo, raiškos ir kalbos elementus, kurie liudija ir sovietinės praeities, ir europinės / globalios integracijos refleksiją. Vis dėlto postkolonijinė prieiga paranki ne vien analizuojant sovietinį ir postsovietinį Lietuvos teatro būvį.Postkolonializmo konceptai gali būti taikomi ir tiems laikotarpiams, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai ar kūrė tautinę valstybę. Tiek XIX a. pabaigos lietuviškų vakarų fenomenas, tiek XX a. 3-iojo dešimtmečio lietuvių tautinio / nacionalinio teatro idėja yra persmelkti kolonijinio / imperinio ir postkolonijinio / postimperinio diskursų, kurie sugulė ir į realistinės, ir romantizuotos istorinės dramaturgijos naratyvus, sukibirkščiavo ne tik estetiniais, bet ir etniniais konfliktais. Kadangi Lietuvos teatro istorija iki šiol nebuvo tyrinėta iš postkolonijinės perspektyvos, straipsnyje apžvelgiamos tokios prieigos galimybės, iš naujo įvertinamos svarbiausios nacionalinio / tautinio teatro kūrimo aplinkybės. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos teatras; Lietuviški vakarai; Nacionalinis teatras; Postkolonializmas; Rusijos imperija (Russian Empire); Lithuanian theatre; National theatre; Post-coloniality; Russian Empire.

ENIn the development of Lithuanian theatre, we find a number of facts and phenomena that can only be understood from a post-colonial perspective. Especially during the first independence, Soviet and even early post-Soviet periods, the discourse of theatre history and criticism felt a constant friction between “alien” and “own” aesthetic and ideological doctrines, between cosmopolitan and national [theatre] narratives. In this article, the origins of the national theatre are associated with the movement of national liberation from the Russian Empire at the end of the 19th century and the movement of amateur theatre (the Lithuanian evenings) as a process of ethnic, linguistic and cultural decolonization. Amateur theatre movement united cultural and secular intelligentsia and strengthened its role in shaping the idea of historical, cultural and linguistic identity, later realized in the national theatre model. However, the National/State Theatre, established in 1920/1922 as a representative institution of the statehood and cultural identity of independent Lithuania, seemed to be “stuck” from different cultural influences, schools, aesthetic currents and spoke badly Lithuanian.Sporadically created by amateurs and more or less professional artists who left Russian theatrical schools, the national Lithuanian theatre has formed from the beginning as a complex body combining imperial and popular models. Imperial – because with the experience and impressions of such theatre and with such understanding of its social and artistic value, its future directors returned to Lithuania from Moscow and St. Petersburg, and popular, democratic – because intended for various social and ethnic groups, but speaking Lithuanian, it had to develop both aesthetic and patriotic feelings of its audience. The politicization of the State Theatre as a representative institution (especially after the introduction of the authoritarian Antanas Smetona power in 1926 and the influence of the Nationalist Party in all areas of culture) influenced the “crucial collision” of these two models in both the performances and their public/ critical reception. At the same time, these two models and their friction can be understood as one of the specific features of the young Lithuanian national/nationhood theatre: the stage reflected a long, but unrealized, acculturation and assimilation of the nation, while the often infertile search for national scenic expression reflected not only an attempt to liberate from the colonial/imperial past, but also the complexity and contradiction of this process. [From the publication]

• "Rusų klausimas" Valstybės teatre. "Naujosios Romuvos" tautinės / autonominės kultūros idėja / Šarūnė Trinkūnaitė. Meno istorijos studijos 2023, t. 13, p. 127-148.
• Santvarkų kaita Lietuvos teatre pokolonijiniu aspektu / Vaidas Jauniškis. Menotyra. 2023, t. 30, Nr. 1, p. 46-60.
• Viešų lietuviškųjų vakarų repertuaro cenzūra XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Rusijos imperijoje / Birutė Avižinienė. Colloquia. 2015, 34, p. 37-59.
• Vilniaus miesto teatras : egzistencinių pokyčių keliu, 1785-1915 / Vida Bakutytė. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011. 528 p.