Nad etniczną i językową mapą Polaków litewskich - o teraźniejszości i przyszłości

• Apie dabartį ir praeitį, pažvelgus į Lietuvos lenkų etninį ir lingvistinį žemėlapį
• On the present and past considering the ethnic and linguistic map of Lithuania's Poles

LT1989 m. surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 258 000 lenkų, jie sudarė 7 % gyventojų. 1939 m. Halina Turska rašė, kad dalis lenkais save laikančių namuose kalba baltarusiškai, "po prostu", ir nurodė tris lenkiškus arealus: Vilniaus, Smalvų ir Kauno. Deja, jos žemėlapių neišliko, yra tik jų aprašymas. Baltarusis E. Karskis 1903 m. paskelbė baltarusių kalbos paplitimo žemėlapį. Palyginus Turskos ir Karskio duomenis matyti, kad didelę Turskos apibrėžto lenkakalbio Smalvų ploto dalį ir dabartinės Lietuvos pietryčius, kur dabar gyvena daug lenkais save laikančių žmonių, Karskis buvo nurodęs kaip baltarusių kalbos zoną. Šiuo metu Lietuvoje baltarusiais save laiko tik dalis atsikėlėlių iš Baltarusijos. Dabar Lietuvos lenkų inteligentija tvirtina, kad visi Lietuvos lenkai kalbantys tik lenkiškai. Patys vietiniai lenkai savo kalbą vadina paprastąja - "prosta mowa", laiko ją sugadinta lenkų tarme, tačiau problema nėra tokia paprasta. 1989 m. rudenį grupė kalbininkų organizavo ekspediciją, kurios tikslas buvo išsiaiškinti, kur pietryčių Lietuvoje žmonės namie kalba lenkiškai, o kur - baltarusiškai, "po prostu". Pagrindine kalba laikoma namų bendravimo kalba. Vienas iš nustatytų lenkiškų plotų yra prie Neries (Vilijos) ties Buivydiškėmis, Bezdonimis, aplink Vilnių. Didžiojoje šio ploto dalyje gyvena senosios šlėktos palikuonys, o Vilniaus, Nemenčinės ir Buivydžių apylinkių gyventojai ir patys save, ir kiti juos vadina "szlachta podwileńska albo szlachta bujwidzka" - Pavilnio arba Buivydžių šlėkta. Piečiausias šio arealo kaimas yra Rubno (Kirtimai), nes gretimose Mostiškėse šlėktų jau nėra, kalbama baltarusiškai, o dabar jau rusiškai. Dabar visame šiame plote lenkiškai bendraujama tik su vyresniosios kartos šeimos atstovais, kartais lenkiškai pasikalba lenkiškų mokyklų mokiniai, bet tai daro nenoriai.Šlėkta save vadindavo ir Paberžės bei Bijutiškio gyventojai - "szlachta podbrzeziańska", "szlachta bijuciska". Dar vienas lenkiškas plotas yra siaurame ruože į šiaurę nuo Širvintų ties Molėtais ir Inturke. Čia kalbama lenkiškai įterpiant lietuviškus žodžius, pvz.: "Ja poszła do krautuvie silków kupić". Į šiaurę nuo Vilniaus ties Rieše Grigiškių kryptimi, taip pat ties Maišiagala nutįsusi siaura 10-15 km pločio juosta, kur žmonės dar visai neseniai kalbėjo baltarusiškai, bet dabar kalba lenkiškai. Turska šiame plote nebuvo aptikusi kalbančių lenkiškai. Viso pietuose esančio Šalčininkų rajono, pietų Pavilnio ir Trakų rajono rytinės dalies gyventojų namų kalba yra "prosta mowa", baltarusių. Tai nėra, kaip dažnai teigiama, "mišri" lenkų ir baltarusių kalba - tai natūralus Baltarusijos Gardino srityje gyvenančių baltarusių tarmės tęsinys Lietuvoje, kurie ten, beje, ir patys savo kalbų vadina ne baltarusių kalba, o "po prostu". Pati valstybinė Lietuvos ir Baltarusijos siena pokariu buvo nustatoma etniniu pagrindu, todėl Baltarusijoje buvo siekiama kuo mažiau minėti lenkų tautybę. Tai ir dabar dar atsispindi, o tada Lietuvoje lenkais save laikantys lenkai ir pasuose buvo užrašomi lenkais, o Baltarusijoje - jau baltarusiais. Tradiciškai baltarusių kalbą "po prostu" prasčiau vertino ir patys jos vartotojai, nei pokariu, nei vėliau Lietuvoje nebuvo baltarusiškų mokyklų, spaudos, radijo - tai buvo neoficiali kalba. Net kai dešimtajame dešimtmetyje po truputį ėmė rastis baltarusiškos spaudos, radijo ir TV laidų, vietiniai baltarusiškai kalbantys žmonės jų nevertino, nes jiems jų oficialioji kalba buvo lenkų, vėliau - rusų. Dar prieš karą "po prostu" kalbėjo ir aplink Trakus, iki pat Vievio. Ties Strėvos upe dabar vienodai gerai kalbama dviem kalbomis - baltarusiškai ir lenkiškai.Tarp Rūdiškių ir Aukštadvario vyrauja lenkų tarmė, o už Aukštadvario iki Alytaus gyvena lenkų-lietuvių dvikalbiai, deja, visiškai dar neištirti, čia turėtų padirbėti dvikalbės tyrėjų ekspedicijos. [...] Antrasis lenkiškas plotas yra Lietuvos šiaurės rytuose, ties Smalvomis. Dabar iš Vilniaus traukiniu nuvykus į Turmanto miestelį girdisi tik rusų kalba. Ten iš tikrųjų aplinkiniuose kaimuose yra rusiškai bendraujančių sentikių, bet anksčiau plote ties Zarasais, Turmantu ir Smalvomis, išskyrus baltarusišką Tilžę, kalbėta lenkiškai, o baltarusiškai kalbėta tik Smalvų arealo pietinėje dalyje. Į šiaurę nuo Zarasų buvusiuose dvareliuose kalbėta tik lenkiškai, aplinkiniuose kaimuose - lietuvių ir lenkų kalbomis. Trečiasis lenkiškas plotas yra į šiaurę nuo Kauno - tarp Neries, Kauno, Jonavos ir Kėdainių. Jis nėra kompaktiškas. Monolitiškiausias jis ties Kaunu ir Vandžiogala, vietinių vadinama "antrąja Varšuva". Apskritai šiame plote lenkiškai kalbėta tik dvareliuose, o aplink juos esančiuose kaimuose - lietuviškai. Aplink Upninkus įsivyravusi absoliuti lietuvių-lenkų dvikalbystė. Baigiant būtina atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes. Dėl pokariu vykusios vadinamosios repatriacijos, o iš tikrųjų dėl bėgimo iš savų namų į nežinią nuo sovietų ir kolchozų, į Lenkiją išvažiavo daug žmonių, o kas neemigravo pats, sovietų buvo jėga išvežtas į Sibirą - iš viso išvyko 180 000, o gal 200 000 vietos gyventojų, neliko inteligentijos. [...] Dešimtojo dešimtmečio politiniai įvykiai smarkiai sukrėtė lenkiškųjų plotų Lietuvos gyventojus. Kadangi tik 15 % iš jų mokėjo lietuviškai, įvairaus plauko politikos veikėjams buvo lengva jais manipuliuoti, ypač buvusių "tamsiųjų kaimų" gyventojais. Lenkų-lietuvių ar baltarusių-lietuvių dvikalbystė yra vienintelė išeitis iš aklavietės. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Arealas; Baltarusių kalba; Dvikalbystė; Lenkų kalba; Lietuvių kalba, kalbų sąveika; Lietuvos baltarusių kalba; Lietuvos lenkų kalba; Migracija; Repatriacija; Area; Belarusian; Belarussianlanguage in Lithuania; Bilingualism; Lithuanian language, language interaction; Migration; Polish; Polish language in Lithuania; Repatriation.

ENAccording to the 1989 census, the number of Poles residing in Lithuania was 258,000, which comprised 7% of the total population. In 1939, Halina Turska wrote that a part of the inhabitants regarding themselves to be Polish spoke Belarusian ("po prostu") at home; she also indicated three Polish areas: those of Vilnius, Smalvos and Kaunas. Unfortunately, her maps have not survived, only their description is still available. In 1903, Belarusian E. Karsky published a map of the prevalence of the Belarusian language. The comparison of the data of H. Turska and E. Karsky shows that a large part of the Polish-speaking area of Smalvos, as defined by H. Turska, as well as the south-eastern part of the present-day Lithuania, currently inhabited by many people considering themselves to be Polish, were specified by E. Karsky as a territory of the Belarusian language. Today, only a part of those who moved to Lithuania from Belarus count themselves as Belarusians. The intellectuals of the community of Lithuania's Poles now maintain that all Lithuania's Poles only speak Polish. Local Poles call their language a simple one ("prosta mowa") and regard it as a damaged Polish dialect, however, the problem is not so straightforward. In autumn of 1989, a group of linguists organised an expedition aimed at finding out the areas in south-eastern Lithuania where people spoke Polish at home and where they spoke Belarusian ("po prostu"). The language of communication used at home is considered as the main language. One of the established Polish territories is located at the Neris (Vilija) River close to Buivydiškės and Bezdonys, around Vilnius.The major part of this territory is inhabited by descendants of the old nobility, while residents of the areas surrounding Vilnius, Nemenčinė and Buivydžiai refer to themselves - and are referred to by others - as "szlachta podwileńska albo szlachta bujwidzka" / the nobility of Pavilnys or Buivydžiai. The southernmost village of this area is Rubno (Kirtimai), because there is no longer any nobility in the neighbouring Mostiškės and people speak Belarusian, and now even Russian. [...] The Polish language has a high prestige: residents try to speak Polish with strangers, it is the language of the Church and prayers. That could be illustrated by one occurrence in Dieveniškės church. Even though there is quite a large Lithuanian island in Dieveniškės, all people use Belarusian for mutual communication. However, on one occasion a priest of Dieveniškės attempted to teach children to pray in Belarusian, but parishioners condemned him for sacrilege. The second Polish area is located in north-eastern Lithuania, at Smalvos. If you travel by train from Vilnius to the town of Turmantas now, you will only hear Russian. Indeed, there are Russian-speaking Old Believers there, in the surrounding villages, but previously people used to speak Polish in the territory at Zarasai, Turmantas and Smalvos, except for the Belarusian Tilsit, whereas Belarusian was spoken only in the southern part of the area of Smalvos. Only Polish would be spoken in small manors north of Zarasai, while the neighbouring villages used both Lithuanian and Polish.It is most monolithic at Kaunas and Vandžiogala, referred to by the locals as "the second Warsaw". Generally speaking, residents in this territory used Polish only in small manors, whereas the surrounding villages spoke Lithuanian. The territory around Upninkai would be dominated by absolute Lithuanian-Polish bilingualism. [...] To finish with, it is necessary to note two circumstances. Owing to the so-called repatriation occurring post-war, which in fact meant fleeing one's own homes into uncertainty to avoid the Soviets and kolkhozes, many people left for Poland, whereas those who failed to emigrate themselves were deported by the Soviets by force to Siberia - the total number of local population who left amounted to 180,000, or maybe 200,000; no intellectuals have remained. One more reason for the loss of residents was mass migration to cities and towns. Empty homesteads and free areas were willingly occupied by Belarusians who immigrated from Belarus; once settled, they would invite their relatives and acquaintances and would fill managing positions. Rapid Russification was going on; but in 1952 the national policy of the Soviets changed: a great number of Polish schools was opened, and the Polish language started recovering little by little, however, in the mid-1970s, many of those schools became only Russian or mixed; subsequently, mixed Lithuanian-Polish and Lithuanian-Polish-Russian schools were opened. The political developments of the 1990s came as a severe shock to the population of the Polish areas of Lithuania. Since only 15% of them knew the Lithuanian language, various political characters found it easy to manipulate them, especially the inhabitants of the former "dark" villages. The only solution for breaking the deadlock is Polish-Lithuanian or Bela- rusian-Lithuanian bilingualism. [From the publication]