"Voratinkliai draikės be vėjo...": (voratinklio vaizdinys lietuvių poezijoje)
LTTos pačios kultūrinės tradicijos žmonės tikrovę jaučia, pamatuoja, apmąsto ir įvertina labai panašiai, schemiškai. Suvokimo pagrindas bendras, bet skiriasi jo perteikimas, atvaizdavimas: vienas kalbinės bendruomenės narys renkasi vienokią raišką, kitas kitokią. Norint išskleisti sąmonėje susidėsčiusį kokio nors objekto vaizdą (vaizdinį), reikia nustatyti jo įkodavimo ypatumus: pasirenkamus kalbinės raiškos būdus ir priemones. Šis Rūtos Kazlauskaitės straipsnis skirtas voratinklio vaizdiniui lietuvių pasaulėvaizdyje. Voratinklio ypatybes ir sąsajas su žmogumi siekiama atskleisti remiantis 95 lietuvių poetų kūryba. Iš daugiau kaip 200 analizei pasirinktų eilėraščių aiškėja, kad voratinklis mūsų suvokiamas kaip judantis (judinamas), draikus ir švelniai priglundantis, apgobiantis kūrinys. Šios trys ypatybės yra pagrindinės, tai voratinklio metaforizacijos pagrindas. Metaforos, pasitelkiamos voratinkliams įvardyti, tiesiogiai žymi įvairius dirbinius, būnamąsias vietas, šviesos šaltinius, gyvas būtybes ir jų kūno dalis.
- Iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių: "siūlas", "siūlai". Liaudies kultūra. 2010, Nr. 5, p. 7-14.
- Naujieji spalvų pavadinimai lingvistinės pragmatikos požiūriu. Res humanitariae. 2011, t. 10, p. 176-201.
- Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones.. Vilnius : Mokslas ; 1990. 525 p.
