Making silent bones speak : the analysis of orphaned osseous tools illustrated with mesolithic stray finds

LTAtsitiktiniai kaulo-rago dirbiniai dažnai vertinami dėl estetinės išvaizdos, tačiau vyrauja nuomonė, kad jie turi labai minimalią informacinę vertę archeologijos mokslui. Didelė dalis kaulo-rago dirbinių, rastų Lietuvoje, panašiai kaip ir Šiaurės Europoje, aptikta pavieniui atsitiktiniai. Jie naudojami dažniausiai tik kaip graži iliustracinė medžiaga publikacijoms ar ekspozicijoms. Per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslinių metodų taikymas archeologijos srityje labai pažengė ir leidžia tirti net ir nedidelius kaulo-rago dirbinius, beveik beveik jų nepažeidžiant. Šiais metodais buvo atlikta išsami keturių Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomų mezolito kaulinių antgalių analizė. Kauliniai antgaliai iš Šventosios upės, Vaikantonių, Obšrūtų ir Kamšų buvo datuoti AMS metodu, taip pat baltymų analize buvo nustatyta gyvūno, iš kurio kaulų pagaminti antgaliai, rūšis, atlikti trasologiniai tyrimai. Datavimo rezultatai atskleidė, kad abu kauliniai žeberklai yra ankstyvesni nei antgaliai su įstatomais titnaginiais ašmenėliais, tačiau visi keturi radiniai datuotini borealio laikotarpiu, o tai reiškia ankstyvuoju–viduriniu mezolitu. Remiantis baltymų analize, didžiausia tikimybė, kad abu žeberklai buvo pagaminti iš tauro kaulų. Visiems keturiems kauliniams dirbiniams naudoti ilgieji gyvūnų kaulai. Trasologiniai tyrimai parodė, kad antgaliai buvo naudoti ne vieną kartą. Apibendrinant analizės rezultatus, galima teigti, kad kauliniai antgaliai iš Šventosios upės, Vaikantonių, Obšrūtų ir Kamšų, remiantis tiek gamybos technologija, tiek gyvūno rūšies pasirinkimu, tiek jų amžiumi, atitinka platesnį vienalaikį mezolito kontekstą.Svarbu paminėti, kad tai yra tik labai nedidelė dalis atsitiktinai rastų kaulo-rago dirbinių, todėl, norint susidaryti detalesnį vaizdą apie mezolito kaulo-rago dirbinių technologiją, reikia gausesnės duomenų bazės. Dėl to nemaža šio straipsnio dalis yra skirta kitiems metodams trumpai pristatyti, nes juos galima gana lengvai pritaikyti kaulo-rago dirbinių analizei. Tai biomolekuliniai metodai arba stabiliųjų izotopų analizė, kurių taikymas gali padėti atsakyti į svarbius archeologų keliamus klausimus. Straipsnyje įvardijami ir kaulo-rago dirbiniams labiausiai tinkami fotofiksacijos metodai, kurie ne tik leidžia gauti aukštos raiškos vaizdą, bet ir įgalina šią medžiagą toliau tirti naudojant kompiuterines programas, pavyzdžiui, analizuojant dirbinių geometrinę morfometriją. Plačiai ir sistemiškai taikant šiuos metodus kaulo-rago dirbinių analizei, galima sudaryti gausesnę duomenų bazę, kuri būtų pagrindas platesnėms apibendrinančioms išvadoms. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mesolithic; Osseous tools; AMS dates; Protein-based analysis; Use-wear.

ENOrphaned osseous tools are very often perceived as having a high aesthetic value, but are usually under-examined. This article illustrates the research potential of these artefacts, with a case study of Mesolithic stray finds from Lithuania. Four bone points from the River Šventoji, Vaikantonys, Obšrūtai and Kamšai were subjected to AMS dating, tandem mass spectrometry for animal species identification, and technological and use-wear analysis. The results revealed that all four bone points could be dated to the Boreal period, and imply an Early to Middle Mesolithic date. Harpoons from the River Šventoji and Kamšai were most likely made of aurochs bones. All of the bone points were produced from long sections of tubular long bones, and three of the points show signs of reuse. Overall, the analysis revealed similarities with contemporaneous material in northern Europe. Within the context of the present research, the paper briefly describes other scientific methods which could be applied to orphaned bone and antler tools, including biomolecular and stable isotope analysis. Digital recording methods can be useful for bone artefact recording. This is relevant today, as the demand for good-quality digital representations is increasing, in order to apply software for further analysis, such as geometric morphometrics. As a result, more widespread and systematic applications of these new methods to orphaned osseous finds would lead to a significant activation of these finds in a scientific and outreach context. [From the publication]