Žydų ūkinės veiklos varžymai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose : poveikis žydų ekonominės veiklos krypčių formavimuisi

LTMiestiečiai, kurie jau pirmoje XVI a. pusėje suvokė žydus kaip pagrindinius konkurentus, ieškojo būdų sumažinti jų įtaką miesto ūkiui. Šiame straipsnyje, nustačius žydų ekonominei veiklai taikytų suvaržymų formas (klientų rato ribojimas, nustatytas prekybos vietų skaičius, leistinų ir draudžiamų prekių išskyrimas, draudimai žydams ir krikščionims dirbti kartu), siekiama aptarti įdiegtų apribojimų poveikį žydų verslo krypčių kaitai ir naujų veiklos formų plėtojimui.Visi miestuose numatyti apribojimai turėjo aiškų tikslą - įveikti žydus konkurentus ar pašalinti juos iš prioritetinių veiklos sričių. Šie apribojimai prieštaravo LDK žydams suteiktoms teisėms, užfiksuotoms privilegijose, kurios leido be apribojimų ir nepriklausant cechams užsiimti ūkine veikla, laisvai prekiauti ir verslauti. Sėkmingai įgyvendinus žydų ūkinės veiklos draudimus miestuose buvo pasiekta situacija kai žydai buvo pajungti miestiečių prekių (pagamintų ir importuotų) realizavimui. Pažeidžiant bendruomenėms suteiktas privilegijas miestiečių korporacijos sudarė sąlygas ribotam skaičiui žydų, mokant cechui mokestį, užsiimti amatu, aptarnaujant krikščionis klientus; o kai kuriuose privačiuose miestuose jų savininkų iniciatyva buvo sudaryti net konfesiškai mišrūs – žydų ir krikščionių cechai. Dėl žydų prekybos suvaržymų smulki išnešiojamoji prekyba tapo yprastu reiškiniu LDK miestuose, o nusilpus žydų lupikautojų pozicijoms, daugelis jų persiorientavo į kreditavimą nedidelėmis pinigų sumomis ir prekybą į skolą. Tendencijos, kurios plėtojosi LDK įjungiant žydus į valstybės ekonomiką, ypač smulkiajame versle ir paslaugų srityje, mažai kito ir XIX a. ar tarpukario Lietuvoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žydų ūkinė veikla; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominė istorija; Miestų raida; Teisinis ūkinės veiklos reglamentavimas; Prekyba; Amatai; Cechai; Rinka.

ENCity residents, who already in the first half of the sixteenth century listed the Jews as their chief competitors, sought ways to reduce their influence on the urban economy. The article, after establishing the forms of the restrictions on Jewish economic activities employed in the urban environment (the establishment of the circle of clients, restrictions on places of commerce, distinctions on prohibited and allowable goods, and a prohibition on Christians and Jews working together), seeks to discuss their effect on Jewish business dynamics and the development of new directions in their activities. All the restrictions introduced in the cities had the clear aim of vanquishing Jewish competitors or eliminating them from the priority business areas. These restrictive circumstances conflicted with the rights of the Jews of the GDL, which had been officially declared in public privileges, to engage without restrictions and independent of the guilds in any trades and commerce. The most successful restrictions on Jewish commerce were introduced in the cities. After their implementation, the Jews were able to sell the production created by the city residents (or local production) (mostly by exporting it) but were prevented from importing goods. Without justifying the ways found by the city residents to restrict Jewish crafts in making the conditions for the activities of Christian craftsmen and Jews uniform, the city resident corporations created conditions for guild fees for a limited number of Jews to engage in crafts while in some private cities mixed Christian–Jewish guilds were founded. Due to the restrictions on Jewish retail trade, a form of peddling became common in the cities and, after the separation of forces in the sphere of lending money, the Jews began to lend small sums of money and to extend credit to buyers. [From the publication]