Baltai ir antika

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Baltai ir antika
Alternative Title:
The Balts and Antiquity
In the Journal:
Istorija [History]. 2001, Nr. 49/50, p. 46-55
Notes:
LDB Open.
Keywords:
LT
Antika; Rašytiniai šaltiniai; Germanai; Baltai; Visuomenė.
EN
Antiquity; Written sources; The Germans; The Balts; Society.
Summary / Abstract:

LTAntikos laikais (Lietuvoje tai ankstyvasis ir senasis geležies amžiai – 550 m. pr. Kr. – 450 m. po Kr.), baltiškasis arealas plytėjo nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos aukštupio rytuose, nuo Lovatės, Velikajos, Dauguvos ir Dniepro aukštupių šiaurėje iki vidurinės Padnieprės pietuose. Toks didelis plotas neabejotinai vienokiu ar kitokiu būdu turėjo patekti į antikos mokslininkų akiratį. Anksčiausiai baltų ir antikos santykiai paminėti Herodoto „Istorijoje“. Joje minimi neurai tyrinėtojų tapatinami su Milogrado, budinai – su Juchnovo, o androfagai – su Dniepro-Dauguvos baltiškomis laikytinomis kultūromis. Pirmasis žinomas kūrinys, kuriame neabejotinai ir tiesiogiai kalbama apie baltus – P. K. Tacito „Germanija“. Pirmasis atskiras baltų gentis – galindus ir sūduvius – paminėjo K. Ptolemėjus „Geografijos vadove“. Žinių apie baltus galima rasti Romoje sudarytame žemėlapyje „Pointingerio kelių maršrutai“. Nors teigiama, kad antikinis pasaulis tikro vaizdo apie baltų kraštus nesudarė, gilesnė P. K. Tacito „Germanijos“, kurioje daugiausia dėmesio skirta germanų aprašymui, analizė leidžia geriau suvokti ir tuometinius baltus. Duomenų sugretimui verta pažvelgti į Dauglaukio kapinyną (70-260 m.) palikusią bendruomenę. Šio kapinyno tyrinėjimai rodo, kad aisčių gentys, kaip ir germanai, gyveno karinės demokratijos sąlygomis. Nors Dauglaukio bendruomenės sugretinimas su P. K. Tacito aprašytais germanais gali kelti prieštaravimų, akivaizdu, kad lyginamosios studijos padarys mūsų praeities supratimą aiškesnį, tikslesnį ir žmogiškesnį.

ENDuring the times of Antiquity (in Lithuania spanning the Early and the ancient Iron Ages, i.e. 550 BC – 450 AD), the area if the Balts stretched from the lower reaches of the Vistula in the West to the source of the Oka in the East, and from the upper reaches of the Lovat, the Velikaya, the Daugava and the Dnieper in the North to the middle reaches of the Dnieper in the South. Undoubtedly, a territory vast like this had to get into the scope of scholars of Antiquity. The earliest mention of the relations between the Balts and Antiquity is found in Herodotus’ The Histories. The Neurs, the Budins and the Androfagi mentioned in the book are identified by scholars respectively with the Milograd, the Yukhnov and the Dnieper-Daugava cultures that are considered to be Baltic cultures. The first known work that speaks of the Baltics directly and without doubt is Tacitus’ Germania. The first to mention individual Baltic tribes – the Galindians and the Suduvians – was Claudius Ptolemy in his Geography. Information about the Balts can also be found in the Pointinger road map compiled in Rome. Despite the statements that the world of Antiquity failed to present a true view of the Baltic lands, more profound analysis of Tacitus’ Germania, which mostly focuses on the description of the Germans, allows to better understand the Balts of that epic as well. For comparison, a glance at the community that has left the Dauglaukis burial ground (70-260) is worthwhile. Studies of this ground show that the Aistian tribes, similarly to the Germans, lived under the conditions of military democracy.

ISSN:
1392-0456; 2029-7181
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/7447
Updated:
2018-12-17 10:50:12
Metrics:
Views: 65    Downloads: 20
Export: