Savitikslio žmogaus nuosėdos, arba orumo netektis švietime
LTKai Lietuvoje kalbama apie asmens orumą, jis interpretuojamas itin siaurai. Dėmesys nukreipiamas į kūną ir biologinius žmogaus gyvavimo aspektus. Autorius klausia, kodėl minties kelias vidujybės, etinės kategorijos, dvasinės sąlygos link nuolat pradedamas nuo kūno? Vargu ar turime patikimą asmens orumo matavimo skalę. Straipsnyje teigiama, kad veiksniai ir santykio su žmogumi vektoriai, kurie nukreipti tiesiai į jo vidujybę, į sąmonę, kurie reiškiasi pirmiausia dvasios sferoje, asmens orumo būklei yra lemtingi. Instituciškai galingiausią giliai kultūriškai ir ekonomiškai įšaknytą tokių veiksnių sistemą sudaro švietimas. Šiandien nei švietimo tikslai, nei turinio ir proceso pertvarka negali būti tinkamai artikuliuota be kelių prielaidų. Viena, žmogaus gyvenimo prasmė ir kartu žmogaus samprata turi grįžti į apmąstymų centrą. Antra, inertiška švietimo sistema yra daug panašesnė į burinį laivą nei į modernų automobilį. Trečia, švietimo kontekste nepagrįstai priekaištaujama dėl silpno pilietiškumo ugdymo. Asmens orumas yra vidujybė, besiskleidžianti santykyje su kitu. Ketvirta, laisvą žmogų dėl jo paties ugdantis švietimas įmanomas tik kaskart iš naujo atrandančių, aktualiai suvokiančių, kas tarp jų bendra, mezgančių empatijos ir emocinio palaikymo ryšį žmonių bendrijoje. Penkta, visame Vakarų pasaulyje nėra pasiūlyta aiškios, tikrai įtikinančios švietimo ateities sampratos, todėl nepavyks ką nors nukopijuoti. Mes galime ir privalome mąstyti apie tai laisvai, drąsiai, savarankiškai.
