Algimantas Mackus kaip kultūrinis herojus

LTStraipsnio autorė analizuoja Algimano Mackaus (1932–1964) kūrybą ir asmenybę kaip kultūrinio herojaus raiškos formas. Mackų galima laikyti lietuvių poezijos revoliucionieriumi, kuris, naudodamasis lietuvių poetinės tradicijos resursais, visų pirma folkloro stilistika ir krikščioniška vaizdinija, abi jas dekonstruoja ir sukuria transnacionalinę poeziją, atliepiančią egzistencinius XX amžiaus žmogaus rūpesčius. Kaip poetas, jis užklausia ir lietuvių kalbą, ir kalbą apskritai; jo neornamentuotos, deformuotos kalbos koncepciją galima laikyti netiesioginiu atsaku į Theodoro W. Adorno klausimą, ar rašyti poeziją po Aušvico nėra barbariška. Kaip asmenybė Mackus, atrodo, buvo užėmęs visiškai kitokią poziciją: ne protesto, o įsipareigojimo išeivijos bendruomenei. Kone visi amžininkai fiksuoja ir visiškai nepoetišką jo kasdienį elgesį. Tačiau avangardistinę lietuvių kalbos dekonstrukciją, „netvarkingą“ teksto struktūrą ir Mackaus tradicinę elgseną bei išskirtinai konservatyvią išvaizdą sieja bendros intensyvumo, eksceso reikšmės – pirmu atveju laužant nusistovėjusias normas, antru – išskirtinai pavyzdingai jas išpildant. Šios abi intensyvumu grįstos laikysenos ir sukūrė Mackų kaip kultūrinį herojų, suformavo unikalią gyvenimo stiliaus kaip etinės konfigūracijos versiją. Straipsnyje aptariama tiktai šios konfigūracijos susiformavimo sąlygos, teoriniai rėmai, tinkami jai analizuoti, o išsami reiškinio analizė galėtų būti realizuota monografijoje apie Algimantą Mackų.

ENThe author of this article analyzes the poetry, the cultural activities, and the personality of the Lithuanian émigré poet Algimantas Mackus (1932-1964) and comes to the conclusion that Mackus could be interpreted as a cultural hero who introduced new literary and existential values to Lithuanian society. Using the traditional resources of Lithuanian poetry, such as folklore structures and Christian images, he totally transforms them into a so-called unornamented language, gives an existential dimension to the notions of exile, and inscribes that poetry into existential and post-existential paradigms of Western literature. The author suggests that we can interpret Mackus’s poetry in unornamented language as an answer to Theodor W. Adorno’s statement that to write poetry after Auschwitz is barbaric. Mackus’s contemporaries regard his personality, his everyday behavior, and his cultural activities in the Lithuanian émigré community as expressions of commitment, responsibility, and orderliness, and interpret these features as being in radical opposition to his avant-garde poetry. The author of the article questions this opposition by arguing that both his poetry and his personality have aspects of excess and intensity that connect different aspects of Mackus’s activities, and that these aspects make him an exceptional figure of Lithuanian culture. Mackus’s rich and controversial personality, his life and literary trajectories embody the main historical tendencies of post-war Western intellectual life and deserve to be analyzed in a monograph.

• Imagining Lithuanians, reproducing Americans?: nationalism, religion, exile: Algimantas Mackus's poetry. Lituanus. 2003, vol. 49, no. 2, p. 33-74.
• Justino Marcinkevičiaus herojus. Colloquia. 2012, 28, p. 75-98.