Imagining Lithuanians, reproducing Americans?: nationalism, religion, exile: Algimantas Mackus's poetry

LTEgzilis yra vienas pagrindinių moderniosios civilizacijos archetipų. Egzilio tapatybėje tarpsta prieštaringi nacionalizmo ir atskirties jausmai – siekis išlaikyti savosios kultūros savitumą ir (ne)galėjimas prisitaikyti kitoje. Egzilio refleksijose svarbus nacionalizmo ir religijos santykis – lietuviškasis pavyzdys rodo, jog ryšys tarp nacionalizmo ir religijos susaistantis asmens tapatybę su jo šalimi (Marijos žemė), yra ypač produktyvus. Straipsnyje išeivijos poeto Algimanto Mackaus kūryba skaitoma pagrindinių jo poezijos reikšmių – nacionalizmo, religijos ir seksualizuoto dauginimosi motyvo kontekste. Mackaus poezija kėlė tuos pačius egzistencinius nacionalizmo klausimus, bet jie įgavo kitokią – atskirties svetimoje kultūroje – reikšmę. Nesugebėjimas prisitaikyti veda į dominuojančių jėgos struktūrų dekonstrukciją. Pirmoje poezijos knygoje „Elegijos“ plėtojami tradiciniai tautiniai motyvai. Mackaus poezijoje mirties problema susijusi su atimta galimybe daugintis – dauginimosi ir amžinybės temos yra centrinės jo poezijoje. Straipsnyje didžiausias dėmesys skiriamas Mackaus rinkinių „Jo yra žemė“ ir „Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“ problematikai. Keldama dauginimosi klausimą Mackaus poezija varijuoja keletą nacionalizmo paradigmų. Mackaus poezijoje pirmą kartą lietuvių literatūroje regima lietuvių ir amerikietiškojo nacionalizmo sintezė – tautų giminystėje randasi rase paremtos atskirties/priklausymo visuomenei aspektas. Vaizduodamas savo „augintinius“ juodaodžiais, Mackus atveria plačią klausimų apie egzilinį kūną ir egzilio tapatybę gamą.

ENExile is one of the key archetypes of modern civilisation. Nationalism and separation –striving to maintain uniqueness of your own culture and (in)ability to adapt to a different one thrive in the identity of exile. Relationship between nationalism and religion is important in exile reflections; as Lithuanian example shows, relationship between nationalism and religion ties identity of a person to their country (land of Virgin Mary) and these ties are very productive. Poetry of exile of the poet Algimantas Mackus is read in this article in the context of fundamental meanings of his poetry: nationalism, religion and sexualised procreation. Mackus’s poetry asks the same existential questions of nationalism but they have a different meaning, i.e. a meaning of isolation in a foreign culture. Inability to adapt leads to deconstruction of dominating power structures. In his first poetry book “Elegijos” [The Laments] the author develops traditional national motives. Death issue in Mackus’s poetry is related to the lost ability to procreate; thus themes of procreation and eternity are central to his poetry. The article is largely focused on the issues discussed in Mackus’s collections “Jo yra žemė” [The Earth is His] and “Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai” [Generation of Unornamented Language and Nurslings]. An issue of procreation in Mackus’s poetry is disclosed thought several variations of paradigms of nationalism. First time in the Lithuanian literature Mackus’s poetry demonstrates a synthesis of Lithuanian and American nationalism: an aspect of isolation and belonging to the society based on race emerges from the affinity of nations. By calling his “nurslings” black Mackus addresses a broad spectrum of questions about exile body and exile identity.