Memuaristikos apie M. K. Čiurlionį kolizijos po antrojo pasaulinio karo

LTPirmoje straipsnio dalyje pristatoma rašytojo Kazio Borutos ir etnomuzikologės Jadvygos Čiurlionytės memuaristinio diskurso kūrimo istorija apie dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį. Mintis rašyti memuarus dailininko seseriai Jadvygai Čiurlionytei kilo Antrojo pasaulinio karo metais, kai ji po daugiau nei dvejų dešimtmečių pagaliau aplankė Druskininkus, į kuriuos negalėjo sugrįžti dėl įtemptų Lietuvos ir Lenkijos santykių. Būsimų memuarų autoriumi ji pasirinko rašytoją Borutą, už kurio ištekėjo 1945 metais. Deja, netrukus Borutai teko nutraukti memuarų rašymą: 1946-1949 m. dėl politinių priežasčių jis buvo įkalintas. Išėjęs į laisvę, jis parengė pilną atsiminimų mašinraščio variantą, tačiau vėliau susiklostė kitos sudėtingos aplinkybės, dėl kurių atsiminimai negalėjo būti išleisti. 1957-1958 m. Čiurlionytė ėmėsi iniciatyvos pati parašyti ir išleisti atsiminimus apie Čiurlionį ir Druskininkus. Skyrybų su Boruta metu ji pasiėmė galutinį buvusio vyro mašinraščio variantą. Antroje straipsnio dalyje apžvelgiamos abiejų autorių atsiminimų apie Čiurlionį publikacijos. Jų kiekybinis santykis labai pasikeičia po Borutos mirties 1965 metais. Čiurlionytės atsiminimai 1970 m. buvo išleisti atskira knyga. Borutos tekstas pasirodė po trejų metų jo Raštų 6-ajame tome su redakcinėmis kupiūromis. Čiurlionytės atsiminimai buvo perspausdinti dar du kartus, išversti į latvių ir rusų kalbas. Antroje straipsnio dalyje pateikiama lyginamoji tekstų analizė ir jos rezultatai. Straipsnyje aptariami tokie fenomenai, kaip reflektyvi nostalgija, kova už memuaristo teises, atminties įmuziejinimas (aptariamu laikotarpiu buvusioje Čiurlioniu giminės sodybos vietoje Druskininkuose buvo kuriamas muziejus). Esminiai žodžiai: M.K. Čiurlionis, memuarai, Kazys Boruta, Jadvyga Čiurlionytė, reflektyvioji ir atkuriamoji nostalgija, atminties įmuziejinimas.

ENThe first part of the article introduces the history of the creation of memoiristic discourse on the outstanding painter and composer M. K. Čiurlionis by the writer Kazys Boruta and the ethnomusicologist Jadvyga Čiurlionytė. The artist’s sister, Jadvyga Čiurlionytė, conceived the idea of writing memoirs during the Second World War, when she visited Druskininkai, which she had not seen for a long time due to tense relations between Lithuania and Poland. She chose Boruta, a writer of an excellent language style whom she married in 1945, as the author of these upcoming memoirs. Unfortunately, Boruta had to stop writing the memoirs very soon: he was imprisoned between 1946 and 1949 for political reasons. After his release, he drafted a complete typewritten version of the memoirs, but then other circumstances of a complex nature arose that prevented them from being published. In 1957-1958, Čiurlionytė herself took over the initiative to write and publish memoirs about Čiurlionis and Druskininkai of his time. During her divorce with Boruta, she took the final version of her ex-husband’s typescript. The second part of the article reviews the publications of memuaristics about Čiurlionis by both authors. Their quantitative ratio changes significantly after Borutas death in 1965. Čiurlionytės memoirs were published as a separate book in 1970. Borutas text appeared three years later in Volume 6 of his Raštai (Works), with editorial omissions. Čiurlionytės memoirs were reprinted two more times and translated into Latvian and Russian. Also, the second part of the article presents a comparative analysis of the texts and its results.The article discusses the phenomena of reflective nostalgia, the struggle for the rights of the memoirist, and the phenomena of musealisation of memory (during the period in question, a museum was being established on the former site of the homestead of Čiurlionis's family in Druskininkai). Keywords: M. K. Čiurlionis, memoirs, Kazys Boruta, Jadvyga Čiurlionytė, reflective and restorative nostalgia, musealisation of memory.