Ar visada specialiųjų žinių panaudojimo baudžiamojoje byloje rezultatai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu?
LTStraipsnyje nagrinėjami atskiri diskusiniai specialiųjų žinių taikymo baudžiamajame procese klausimai, kuriems iki šiol mokslinėje literatūroje buvo skirta mažiau dėmesio. Aptariant specialiųjų žinių sampratų pabrėžiama, kad baudžiamo/o proceso subjektams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams, teisėjams), neturintiems specialiųjų žinių, sunku įvertinti specialisto išvadoje bei ekspertizės akte pateiktų išvadų, taikytos metodologijos, instrumentarijaus mokslinį pagrįstumą ir patikimumą, o nei įstatymas, nei teismų praktika neformuluoja jokių bent kiek aiškesnių vertinimo kriterijų. Kita problema - teismai teikia prioritetinę įrodomąją reikšmę valstybinių institucijų ekspertų bei specialistų surašytoms išvadoms palyginti su privačių ekspertų, specialistų surašytomis, atsižvelgdami ne į išvadų turinį ir nustatytos informacijos pagrįstumą bei patikimumą, o į ją surašiusio asmens procesinę padėtį. Tokią praktiką gali keisti patys teismai, priimdami sprendimus konkrečiose bylose ir taip formuodami precedentus. Autoriai atkreipia dėmesį ir į specialistų bei ekspertų („valstybinių“ ir privačių) parinkimo problemos ypatybes. Manytina, kad tyrimai turėtų būti pavedami atlikti instituciškai ir tarnybiniais ryšiais su kitais proceso dalyviais nesusijusiems specialistams. Straipsnyje analizuojama užsienio praktika ir mokslininkų bei teismų suformuluoti kriterijai, kurie gali padėti įvertinti šiuos įrodymų šaltinius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baudžiamasis procesas; Ekspertas; Specialios žinios; Specialistas; Criminal procedure; Criminal proceedings; Expert; Special knowledge; Specialist.
ENThe article deals with the questions of application of special knowledge of the individual in criminal proceedings. So far less attention has been paid to these questions in the scientific literature. Discussing the concepts of special knowledge, it is emphasised that for the subjects of the criminal proceedings (pre-trial investigation officers, prosecutors, judges), who do not have a special knowledge, it is difficult to assess the validity and reliability of the findings, used methodology, and instrumentation, presented in the conclusion of the specialist and expert report. However, neither law nor the case-law does not formulate assessment criteria that would be clearer in any way. Another problem is that the courts provide priority evidentiary value for the findings written down by the experts and specialists, compared to the ones, written down by private experts and specialists, having regard not to the content of the conclusions and the validity of the information but to the procedural position of the person, who has done it. Courts can change this practise by making the decisions in specific cases and, in this way, forming precedents. The authors also draw attention to the features of selection problem of the specialists and experts ("public" and private). It is assumed that research should be entrusted to be carried out for the specialists, who institutionally or with the institutional relationship are not related to other participants of the process. The article analyses foreign practice and other criteria, formulated by researchers and courts that could help to evaluate these resources of evidence.
- Apgaulingos ir aplaidžios apskaitos kriminalizavimo ir vertinimo problemos / Laurynas Pakštaitis. Jurisprudencija 2021, Nr. 28 (1), p. 236-253.
- Deontologinės ekspertizės išvadų reikšmė Lietuvos baudžiamajame procese / Laura Šivickaitė-Moldarienė. Teisė. 2021, t. 120, p. 104-116.
- Specialiųjų žinių vertinimas įrodinėjimo procese: bendrieji procedūriniai ir materialieji reikalavimai pagal baudžiamųjų bylų teismų praktiką / Rima Ažubalytė. Jurisprudencija 2023, Nr. 30 (2), p. 322-344.
