Lithuanians in twentieth-century Latvia: their representation in oral history sources

LTStraipsnyje nagrinėjami kai kurie Latvijoje gyvenančių lietuvių savimonės aspektai. Tyrimo tikslas – atskleisti dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenančių lietuvių, kurių prisiminimai užfiksuoti žodinės istorijos šaltiniuose, savęs identifikavimo ypatybes ir tam tikrus tapatybės bruožus. Tyrimo objektas – respondentų savęs kaip lietuvių Latvijoje suvokimas ir jų XX a. istorijos supratimas. Latvijos lietuvių mažuma analizuojama pasitelkiant iki šiol mažiau tirtus žodinės istorijos šaltinius, kurie atskleidžia tiek respondento prisimenamą praeities vaizdą, tiek jo tapatybės bruožus. Straipsnyje remiamasi Daugpilio universiteto Žodinės istorijos centro (Daugavpils Universitātes Mutvārdu vēstures centrs – DU MVC), įkurto 2003 m., žodinės istorijos šaltinių kolekcija, kuri užtikrina Pietryčių Latvijos gyventojų gyvenimo istorijų fiksavimą ir išsaugojimą, taip pat jų prieinamumą tyrėjams. Iki 2025 m. pabaigos DU MVC kolekcijoje yra 1 352 vietos gyventojų gyvenimo istorijos. Šiam tyrimui atrinkti interviu su respondentais, kurie nurodė etninę priklausomybę „lietuviai“ arba gimė Lietuvoje. Visi su apklaustaisiais susiję duomenys buvo anonimizuoti. Pasakojimų turinio, leksikos ir kitų kalbos priemonių, emocinių apraiškų, taip pat neverbalinės raiškos būdų analizė leidžia gana tiksliai nustatyti pasakotojo požiūrį į aprašomus faktus, t. y. atskleisti jo / jos tapatybės bruožus. Nors respondentų etninė priklausomybė rodo tam tikrą „išblukimą“ ir nėra jų savimonę apibrėžiantis bruožas, jie išlaiko savo lietuviškos kilmės atmintį, taip pat aplinkybes, kuriomis šeima persikėlė iš Lietuvos į Latviją. Pripažinta išskirtinė lituanistinės mokyklos Latvijoje svarba kaip pagrindinio veiksnio, stiprinančio lietuvybės tapatybę tarpukariu.Tačiau interviu metu dauguma respondentų jau negalėjo laisvai kalbėti lietuvių kalba, o vėlesnės kartos jų šeimose lietuviškai nebekalba. Tapatybė išreiškiama ir respondentų apmąstymuose apie XX a. istorinius įvykius, atskleisdama jų savęs identifikaciją ir požiūrį į kitus istorinio proceso dalyvius. Tarp Pietryčių Latvijos lietuvių, gimusių 1920–1930 m., Antrojo pasaulinio karo ir pokario stalinizmo prisiminimuose dažnai iškyla savęs, kaip objekto, paveikto didžiulių jėgų – nacių ar komunistų, suvokimas. Trauminės patirtys siejamos su Holokausto, nacionalinės partizaninės kovos, masinių trėmimų ir kitų represijų, taip pat ankstyvųjų žemės ūkio kolektyvizacijos etapų prisiminimais. Nuolatinio grėsmės jausmo, kurį kelia „svetima“ valdžia, prisiminimais lietuviai dalijasi su latviais ir kitais bendraamžiais vietos gyventojais. Lietuviams, užaugusiems Latvijoje 1920–1940 m., daugiausia būdingi Latvijos nacionalinio, o ne sovietinio identiteto bruožai. Pagrindiniai veiksniai, kurie neleido pertvarkyti nacionalinio identiteto ir padėjo tarpukario kartos lietuviams išlaikyti priklausymo Latvijos Respublikai jausmą bei perduoti jį ateities kartoms, buvo bendra istorinė patirtis ir bendros vietos gyventojų vertybės. Nepaisant tam tikro „kitoniškumo“, Pietryčių Latvijos lietuviai save suvokia kaip vietos visuomenės narius. Reikšminiai žodžiai: Latvija, lietuviai, etninė tapatybė, tautinė tapatybė, žodinė istorija.

ENThe article examines some aspects of the self-awareness of the Lithuanians born in the 1920s and the 1930s and living in Latvia, which are reflected in their life stories. The interviews were recorded during field research by the Daugavpils University Oral History Centre in south-eastern Latvia. These oral history sources reflect some features of the narrators’ identity: Lithuanian ethnicity (Lithuanian language skills, everyday life habits, Catholicism, etc.) and connection with Latvia (understanding of Latvian history and some characteristics of historical consciousness, attitude towards Latvians). The analysis of the sources reveals that Lithuanian ethnicity is not the determining feature of the self-awareness of the studied group. Certain common value orientations and features of Latvian national identity are observed, which are characteristic of the majority of Latvian residents of the said generation. Despite a certain degree of ‘otherness’, Lithuanians in south-eastern Latvia perceived themselves as members of the local society. Keywords: Latvia, Lithuanians, ethnic identity, national identity, oral history.

• Latvių, Lietuvos-Latvijos pasienio gyventojų, tapatumo raida 1918-1940 m.. Kaunas, 2008. 184, [1] p.
• Lietuvas latviešu tēls Lietuvas un Latvijas pierobežā. Latvijas vēstures institūta žurnāls 2019, 2, 116-151.
• Lietuvos latvių kultūrinis tapatumas regioninės ypatybės. Acta humanitarica universitatis Saulensis 2012, 14, 78-90.
• Pietryčių Latvijos lietuviai: tapatumo išraiška, etninės ir kultūrinės orientacijos. Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2005. 286 p.