Частное пространство как индикатор социально-экономических изменений в конц XIX века

• Privati erdvė kaip XIX a. pabaigos socialinių ir ekonominių pokyčių indikatorius
• Private space as an indicator of social and economic change at the end of the 19th century

LTPeržvelgus Vilniaus Naujamiesčio plėtrą XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje galima išskirti tris skirtingos architektūros koncentracijas: 1) miesto kotedžo tipo gyvenamieji namai, kuriuos statėsi vidutiniojo sluoksnio atstovai, neretai bajorai: 2) darbininkų, amatininkų ir kitų žemas pajamas turinčių gyventojų kvartalai; 3) palei Didžiąją Pohulianką nuomai statyti prabangesni ar pigesni daugiabučiai namai. [...] Geriausi Naujamiesčio butai buvo daugiabučiuose namuose ties Pohuliankos gatve. Geriausiais laikyti į gatvę orientuoti butai ir juose esantys kambariai: svetainės, valgomieji, kabinetai, į kiemą orientuoti mažesni ir kiek tamsesni miegamieji, virtuvės ir sanitariniai mazgai. XX a. pradžioje bute ar rezidencijoje atsiradusios erdvinės ribos leido atskirti viešą ir privačią erdvę, tarnus nuo šeimininkų ir vaikus nuo tėvų - taip buvo garantuojamas individo privatumas. Atskiri kambariai, pirmiausia atskiri miegamieji, XIX a. pabaigoje žmonių ekonominį statusą pradėjo pabrėžti ne prasčiau nei svetainė, salonas ar kitokiems priėmimams skirtas kambarys. Trečiąją Naujamiesčio urbanistikos koncentraciją galima pavadinti „tarp dvaro ir miesto“, nes joje dominavo miesto kotedžo arba vilų tipo gyvenamieji namai, kuriuos statėsi vidutinio sluoksnio atstovai, o neretai ir dvarelio tradicijas puoselėję bajorai. Lyginant su prieš tai paminėtomis architektūros koncentracijomis, šią dvarelių zoną galima laikytina „tarpine“: joje gyvenimo sąlygos buvo gana asketiškos, tačiau daug geresnės nei darbininkų kvartale, kita vertus, prabanga ir reprezentacija matyti tik keliose ten buvusiose pasiturinčiųjų valdose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Naujamiestis; Pohulianka; Socialinės grupės; Gyvenamieji namai; Architektūra; Vilnius; Naujamiestis; Pohulianka; Social groups; Houses; Architecture.

ENThis article is an analysis of the development of the Vilnius Naujamiestis district at the end of the 19th century and beginning of the 20th century. There are three different architectural concentrations: 1) urban cottage-type residential houses, which were built by middle-class citizens, sometimes noblemen; 2) the quarters where workers, artisans and other members of the low-income population lived; and 3) bargain or more luxurious apartments for rent along the street known as the High Pohulianka. [...] The best Naujamiestis flats were in apartment buildings on Pohulianka Street. The best flats, and the best rooms in those flats, were those with windows facing the street, which included the following rooms: living room, dining room, and study room. The rooms oriented to the yard included darker and smaller rooms, such as bedrooms, a kitchen, and sanitary facilities. The spatial division of the flat, apartment or residence, which was a new feature at the beginning of the 20th century, allowed public and private space to be distinguished - the servants from the family and the children from their parents - so individual privacy was guaranteed. At the end of the 19th century, separate rooms, primarily separate bedrooms, emphasized the economic status of the people living there, just as the living room, salon, and other reception rooms had previously. The final Naujamiestis urban concentration can be called “between manor and city” because it was dominated by the city cottage or villa-type residence, which was built by members of the middle class and quite often by the nobility, who cherished the tradition of the manor. These manor-type houses were economically in the middle between the workers’ quarters and the apartment buildings; the living conditions were ascetic but better than in the workers’ quarter and luxury appeared only in a few estates owned by more wealthy people. [From the publication]

• Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje : disertacija / Almantas Liudas Samalavičius. Vilnius, 2005. 192 lap.
• Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Vilnius : Vilniaus dailės akad. l-kla, 2000. 179 p.
• Laisvalaikio problema XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje: Lietuvos darbininkų iššūkis likusiems miestiečiams / Juozapas Paškauskas. Lietuvos istorijos metraštis 2020, 2020/2, p. 61-84.
• Lietuvos architektūros istorija. 3, Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. / redaktorius Alfonsas Lagunavičius. Vilnius : Savastis, 2000. 509 p.
• Lietuvos žydai / sudarytojai. Vilnius : Baltos lankos, 2012. 567 p.