LTStraipsnyje analizuojamos Tarybų Sąjungos socialistinės sistemos žlugimo priežastys. Modeliuojama politinės imperijos samprata, kaip įrankis, siekiant paaiškinti prognozuoto socialistinės imperijos agresyvumo augimo stoką ir imperinės sistemos skilimą į mažesnius darinius. Aiškinamos socialistinės visuomenės teorinės prielaidos ir imperijos skilimo keliai bei politinės imperijos dinaminio modelio korekcijos. Taip pat pateikiami iliustratyvūs teorinių įžvalgų pavyzdžiai. Priešingai nei buvo prognozuota, Rusija nepadidino savo agresijos išorės – buvusių Vidurio Rytų Europos socialistinių ir Vakarų valstybių – atžvilgiu. Tarybų Sąjungos agresiją slopino postsovietinių valstybių nepriklausomybė ir susiformavę nauji politiniai organizmai bei imperijos vykdytas ekonominis šantažas ir politinė prievarta (intervencija į Gruziją ir Armėniją, Lietuvą, Latviją, Estiją, flotilės dislokavimas Juodojoje jūroje, karas Čečėnijoje). Rusijos įsitraukimas į konfliktus su postsovietinėmis valstybėmis skatino vis didesnį jos vidinį pasyvumą ir kartu taikius santykius su išorės šalimis. Tuo galima paaiškinti protestų trūkumą dėl Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos, Varšuvos pakto panaikinimo, ar neveiksmingo priešinimosi Čekijai, Vengrijai ir Lenkijai stojant į NATO. Socialistinės imperijos modelio konkretizavimas pagilino čia aptartos teorijos aiškinamąją galią. Galima įžvelgti ne tik imperijos žlugimą, bet ir imperinės sistemos dezintegraziją, neįskaičiuojant toliau sekusių imperijos subvariantų, kurie reiškėsi ginkluotomis ar taikiomis formomis prieš išstojimo iš Sąjungos atvejus.