Sąvokos "trečiasis asmuo" reikšmė esant būtinajam reikalingumui

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėSąvokos "trečiasis asmuo" reikšmė esant būtinajam reikalingumui
Kita antraštėImportance of notion of the third party in the institute of necessity
AutoriaiKujalis, Pavelas
LeidinyjeJurisprudencija [Jurisprudence]. 2006, Nr. 7 (85), p. 51-56
Reikšminiai žodžiai
LTBūtinasis reikalingumas; "Trečiasis asmuo"
ENNecessity; Third party
Santrauka / Anotacija

LTĮstatymiška būtinojo reikalingumo instituto formuluotė nuo jos atsiradimo 1845 m. Baudžiamajame statute iki 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) niekada neturėjo nuorodos į asmenį, kuriam padaroma žala būtinojo reikalingumo sąlygomis. Baudžiamosios teisės mokslininkai vienaip ar kitaip bandė įvardyti ir apibrėžti tuos „žalos patyrėjus“. Kai kurie mokslininkų siūlomi pavadinimai buvo labiau, kai kurie mažiau priimtini. Tačiau tarybiniu laikotarpiu pradėjo vyrauti viena sąvoka ir ji be išsamios argumentacijos prigijo didžiojoje dalyje baudžiamosios teisės vadovėlių, Baudžiamojo kodekso komentarų, kituose mokslininkų darbuose. Tai – „žalos padarymas trečiajam asmeniui“. Šis straipsnis kaip tik skirtas sąvokos „žalos padarymo trečiajam asmeniui“ analizei. Autorius istoriniu, lingvistiniu, logikos, analizės ir kitais metodais gvildendamas šią būtinojo reikalingumo problemą, apibendrina baudžiamosios teisės literatūroje pasitaikančias nuomones, jas klasifikuoja, nurodo atskirų nuomonių trūkumus bei argumentuodamas pateikia, jo manymu, priimtiniausią poziciją nagrinėjamu klausimu. Straipsnyje autorius parodo tam tikrą „trečiojo asmens“ būtinojo reikalingumo, kaip baudžiamosios teisės instituto, teorijoje ir „trečiojo asmens“ civilinėje teisėje paralelę. [Iš leidinio]

ENLegal formulation of compulsory necessity institute, since its inception in 1845 in the Criminal Statute to the Criminal Code (therein CC) of the Republic of Lithuania in 2000, never included the reference to a person, to whom damage is done under the conditions of compulsory necessity. Criminal law experts made attempts to define in one way or other these “damaged victims“. Some of the names offered by experts were more acceptable, others - less. However, during the Soviet period, one concept became dominant and it made way into majority of legal textbooks, Criminal Code commentaries, other scientific works without detailed argumentation. This name is “incurring damage to a third person“. This article analyzes the concept of “incurring damage to a third person“. Author probes this problem of compulsory necessity by historical, linguistic, logical, analytical and other methods, summarizes opinions found in criminal law literature, classifies them, points out the shortcomings of separate opinions and argues, in his/her opinion, about the most acceptable position on the discussed issue. In the article, the author a certain parallel between compulsory necessity to “third persons”, as an institute of criminal law, in theory and “third person“ in civil law.

ISSN1392-6195, 2029-2058
Mokslo sritisTeisė / Law
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/6286
Atnaujinta2018-12-17 11:48:51
Metrika Peržiūros: 7    Atsisiuntimai: 3