LTRemiantis dar neskelbta archyvine medžiaga, straipsnyje aptariamas Kauno žydų indėlis į miesto politinį gyvenimą, jų dalyvavimas miesto administracinėse struktūrose 1918-1940 metais, pozicija lietuvių kalbos atžvilgiu. Tarpukariu Kaunas buvo daugiatautis miestas, kuris savo požiūriu į tautines mažumas orientavosi į Vakarų valstybių standartus, vengdamas bet kokių ksenofobijos apraiškų. Kauno miesto taryboje didžiausios buvo lietuvių, lenkų ir žydų frakcijos, o žydai vadovavo itin svarbiems miestui finansų, ekonomikos komitetams. Žydų indėlis į Kauno ekonomiką ir modernizaciją buvo itin reikšmingas iki 1930 metų, vėliau tautinių mažumų vaidmuo Kaune darėsi vis mažesnis. Atskleidžiamos autoritarinio A. Smetonos režimo pastangos administracinėmis priemonėmis Kauną kuo labiau sulietuvinti. Aptariamas Kauno žydų požiūris į lietuvių kalbą, pabrėžiant, kad dauguma jų, ypač intelektualų, tikėjo, jog jų tautos ateitį gali užtikrinti integracija į rusų kultūrą, todėl jie rinkosi rusų kalbą ir nemokėjo lietuviškai. Konstatuojama, kad po Pirmojo pasaulinio karo, kai Kaunas vaidino ypač svarbų vaidmenį politiniame ir socialiniame Lietuvos gyvenime, laikinosios sostinės žydai aktyviai dalyvavo miesto administracijos rinkimuose ir sudarė vieną didžiausių miesto tarybos frakcijų, esmingai prisidėjo prie statybų ir miesto modernizacijos. Tačiau dauguma litvakų nemokėjo lietuvių kalbos ir miesto Taryboje kalbėjo rusiškai. Sustiprėjus Lietuvai kaip valstybei ir Kaunui tapus lietuviškesniu, Kauno žydai suprato būtinybę mokytis lietuvių kalbos.