Vilniaus operos trupė (1942-1944) amžininkų užrašuose

LTLietuvos muzikinio teatro istoriografijoje Vilniaus operos trupė – jau įsitvirtinęs unikalus karo, vokiečių okupacijos metų reiškinys, pirmiausiai tyrinėtas kaip muzikinio teatro kultūros raidos dalis, repertuaro, veiklos bei jos galimybių problemos požiūriu. Minimu laikotarpiu lietuvių meno raida buvo tiesiogiai priklausoma nuo valstybės politinės padėties, kultūros gyvavimo sąlygų, kurios dramatiškai komplikavosi okupacijų ir karo laike – 1940–1945 metais. Vilniaus operos trupės veiklos riboženkliai išsidėsto karo metų, vokietmečio laikotarpyje: pradžia – 1942-ųjų kovas, operos Charles Gounod „Faustas“ premjera, o pabaiga sutapo su naujomis istorinėmis pervartomis – paskutinė šios operos trupės premjera, Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“, įvyko 1944-ųjų birželį. Nacių okupaciją keitė sovietų. Nors Vilniaus operos vadovybė ateičiai jau buvo numačiusi tolimesnius kūrybinius planus (apie tai byloja išlikę dokumentai, artefaktai), trupės veikla paskutinę birželio dieną ir nutrūko, niekada neatsinaujino. O jos vadovai, meninis personalas pasklido kas kur. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti liko okupuotoje tėvynėje, kai kurie repatrijavo. Vieni dar tęsė sceninę veiklą kitose trupėse, kiti atsidėjo pedagoginiam darbui, treti ieškojo kitokių profesinės savirealizacijos formų. Nepilni trys Vilniaus operos trupės veiklos sezonai buvo glaudžiai susiję su Vilniaus Miesto teatru, į kurio sudėtį trupė įtraukta 1943 metais. Pastarasis tapo Vakarų kultūrai gana būdinga Miesto teatro institucija, kurią paprastai sudarė dramos, operos ir baleto ansambliai. Vis dėlto keletos trupių kasdieninis darbas „po vienu stogu“ karo, okupacinės įtampos sąlygomis nebuvo paprastas.Vilniaus operos trupės veiklą šio straipsnio autorei jau tekę anksčiau tyrinėti istoriniu, statistiniu ar kultūrologiniu metodais. Laikui bėgant radosi su minimu laikotarpiu ir trupe susiję vis nauji amžininkų prisiminimai, paliudijimai, paskatinę Vilniaus operos veiklą patyrinėti ir antropologiniu požiūriu, siekiant geriau suprasti to meto kultūrinį, socialinį kontekstus, su teatru susijusios bendruomenės narių elgseną ar kasdienius įpročius. Viena vertus, tai paskatino autorę šįkart konkrečiau pristatyti ir išskleisti šia tema rašiusių minimo laikotarpio amžininkų užrašus dienoraščiuose, prisiminimuose, Vilniaus operos repeticijų ir spektaklių dienyne. Antra vertus, pateikiami autentiški užrašai (ne)tiesiogiai paliudija, jog šis tragiškas okupacijos ir karo laikotarpis muzikinės kultūros turinio bei raidos tendencijų požiūriais laikytinas Nepriklausomybės metų kultūros tąsos metais. Reikšminiai žodžiai: Vilniaus operos trupė, karo metai, Vilniaus operos repeticijų ir spektaklių dienynas, operos spektakliai, repeticijos.

ENIn the historiography of Lithuanian musical theatre, Vilnius Opera company, a unique phenomenon that established itself during the war and German occupation period, was primarily explored as a part of cultural development of musical theatre and arts in general, considering its repertoire, activities and issues related to their possibilities. During the period, development of Lithuanian arts was directly dependent on the political situation and specific conditions of cultural existence which got dramatically complicated at the time of occupations and war, from 1940 to 1944. The activities of Vilnius Opera company covered the war and German occupation period, starting with the premiere of Charles Gounod’s Faust in March, 1942, while the end coincided with another historical transformation from Nazi to soviet occupation and was marked by the last premiere of Gioachino Rossini’s Il barbiere di Siviglia in June, 1944. Despite the fact that the administration of Vilnius Opera had plans for future performances (which is evident from surviving documents and artefacts), the work of the company was disrupted on the last day of June and was never renewed. Both the members of the administration and staff spread out choosing various paths: some moved to the West, some remained in the occupied homeland, some chose repatriation. Their further activities varied as well; some joined other opera companies, some got engaged in pedagogical activities, others started looking for different forms of creative self-realization. Throughout three seasons, although not complete, Vilnius Opera company was closely related to Vilnius City Theatre, finally, becoming a part of its structural organization in 1943, thus forming a typical of western culture City Theatre institution, embracing drama, opera and ballet. However, the work of three different companies “under one roof ” was not very easy under tense war and occupation conditions.The activities of Vilnius Opera company had been previously explored by the author of this paper, employing historical, statistical or culturological methods. As time goes on, new evidence and memoirs of the contemporaries related to Vilnius Opera Company appeared or were discovered. This inspired further research of the activities of the Company from anthropological perspective, thus seeking better understanding of cultural and social contexts of the time as well as tendencies in the behavior and daily routine of the theatrical community. On the one hand, this led the author to a more extensive presentation of written evidence, relevant to the topic, from diaries and memoirs of the contemporaries and from the records of rehearsals and performances in Vilnius Opera journal. On the other hand, the authentic evidence has (in)directly indicated that tendencies in cultural development observed during this tragic period can be regarded as continuity of cultural tradition of the years of Independence. Keywords: Vilnius Opera company, years of war, Vilnius Opera journal of rehearsals and performances, opera performances, rehearsals.

• Lietuvių muzikai Vokietijoje, 1944-1949. Vilnius : Scena, 2005. 143 p., LXXX iliustr. lap.
• Lietuvos muzikinio teatro raida istorijos pervartų laikotarpiu (1940-1945). Vilnius, 2007. 201 lap.
• Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 591 p., portr., faks.
• Neparklupdyta mūza: lietuvių literatūra vokietmečiu. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. 236 p.