Latviešu valodas gramatika : recenzija

LTRecenzuojama „Latvių kalbos gramatika“ (toliau – Gramatika) aptariama ypač plačiame, tiek istoriniame senųjų ir XX a. latvių kalbos gramatikų, tiek giminingų kalbų lingvistų darbų, tiek pasaulio kalbotyros specialistų ir mokslininkų idėjų kontekste. Recenzijos autorė Gramatikoje pasigenda pačios gramatikos – menkai pasinaudota bendrosios kalbotyros nustatytomis aksiomomis ir lietuvių kalbininkų darbais. Sintaksės skyrius teoriškai stipresnis už žodžių darybą ir morfologiją, nes gramatinės reikšmės forma matoma ir kaip tam tikra mąstomoji struktūra, formuojama teksto suvokimo procese. Jei morfologijos skyriaus autoriai būtų pamatę, kad žodžio gramatinės reikšmės forma gali būti ir ne pačiame žodyje, tai nebūtų abejoję linksnio, vartojamo su prielinksniu priklausymu linksnių paradigmai, arba dėl šauksmininko, kuris neturi galūnės ir neina tradicine sakinio dalimi, būtų supratę, kad nulinė galūnė, paprasčiau – jos trūkumas, nėra bereikšmis. Įsigilinus į gramatinę raišką, būtų suprasta, kad abi cirkumfikso dalys nebūtinai turi būti viename žodyje. Pažvelgus į kitas kalbas, matyti, kad priešdėlis gali būti ir sakinio gale. Jei būtų atkreiptas dėmesys į derinamųjų žodžių formas, tai nereikėtų kalbėti apie nekaitomuosius daiktavardžius ar bendrąją giminę. Labai trūksta tikrų argumentų, o daugybė nuorodų tik apsunkina skaitymą. Tokio pobūdžio Gramatikos autorius pats turėtų imtis atsakomybės už tai, ką sako. Nors dirbta daug, pažinimo procesas be ribų: reikėtų tiksliau apsibrėžti žodžio ir morfemos, gramatinės reikšmės, gramatinės formos ir gramatinės kategorijos sąvokas.