LTStraipsnyje nagrinėjama dviejų vėlyvojo mezolito stovyklaviečių Pietryčių Lietuvoje – Gailiūnų 2 ir Varėnės 2 – vidinė struktūra. Siekiant nustatyti abiejų gyvenviečių vidinės organizacijos dėsningumus, buvo tiriamas erdvinis titnago radinių paplitimas, atlikta titnago radinių refitingo analizė. Mezolito stovyklaviečių ir įgilintų struktūrų chronologijai nustatyti atliktas AMS ¹⁴C datavimas. Gailiūnai 2 yra retas vieno laikotarpio stovyklavietės pavyzdys, išlaikęs atskirų titnago radinių sankaupų erdvinę struktūrą. Tuo tarpu Varėnė 2 yra daugiasluoksnis, arba „maišytas“, objektas, su viena kitą dengiančiomis įvairių laikotarpių stovyklaviečių liekanomis. Erdvinis titnago radinių pasiskirstymas Gailiūnuose 2 leido išskirti tris erdvėje apibrėžtas sankaupas, kurios rodo funkciškai skirtingas stovyklavietės zonas arba kelių skirtingų apsistojimo epizodų liekanas. Nepaisant kiekvienoje sankaupoje aptiktų refitų rinkinių, nerasta jas tarpusavyje jungiančių titnago skaldymo sekos elementų, todėl daroma išvada, kad radinių sankaupos atspindi skirtingus apsistojimo ar veiklos etapus. Šią prielaidą sustiprina kiekvienos sankaupos radinių rinkinio struktūros skirtumai. Vakarinė titnago radinių sankaupa Gailiūnuose 2 buvo datuota 6639–6441 cal BC.Titnago medžiaga ir įgilintos struktūros Varėnėje 2 liudija kitokį apgyvendinimo pobūdį. Nors atskirų apgyvendinimo laikotarpių metu susiformavusių titnago sankaupų išskirti beveik neįmanoma, trijų įgilintų pastatų liekanos rodo Varėnėje 2 buvus stovyklavietę, kurioje buvo kuriamasi ilgesniems metų laikotarpiams. AMS 14C metodu datuojant bandinius iš archeologinio sluoksnio ir struktūrų užpildo nustatyta, kad įgilinti pastatai yra nevienalaikiai, o jų apgyvenimo etapai patenka į maždaug 7170–4800 cal BC laikotarpį. Vėlyvojo mezolito laikotarpiu Varėnėje 2 plačiai naudota specifinė titnago žaliava – rausvai juostuotas matinis titnagas, kurio intensyviausio naudojimo epizodas sutapo su įgilinto pastato nr. 2 apgyvenimu arba pastato palaidojimą lydėjusiais tafonominiais procesais. Refitingas atskleidė, kad abiejose stovyklavietėse vyravo nedideli skaldymo epizodai, taigi jas palikusios bendruomenės pasižymėjo dideliu mobilumu. Lygiagretus dviejų objektų tyrimas atskleidžia vėlyvojo mezolito stovyklaviečių tipų įvairovę, kurią būtų sunku įvertinti, nepažinus palyginti švarios atskiro laikotarpio stovyklavietės, kaip Gailiūnuose 2, liekanų. Tai suteikia pagrindą manyti, kad smėlinės stovyklavietės turi galimybę būti išsamesniu mezolito bendruomenių gyvensenos pažinimo šaltiniu. Iki šiol Lietuvoje mažai taikytas refitingo metodas gali padėti sprendžiant titnago radinių sankaupų vienalaikiškumo klausimus, kai tiesiogiai datuoti absoliučiaisiais metodais neįmanoma. Nestratifikuotos akmens amžiaus stovyklavietės smėlžemiuose laikomos neperspektyviomis dėl jose dažnai pasitaikančių viena kitą dengiančių įvairių laikotarpių medžiagos sankaupų, tačiau tikėtina, kad, išsiplėtus archeologinių žvalgymų geografijai, būtų rasta ir daugiau trumpo laikotarpio stovyklaviečių su aiškiai išskiriamais atskirų apgyvenimo epizodų pėdsakais.
ENThis study examines the intra-site structure of two Late Mesolithic sites in southeast Lithuania: Gailiūnai 2 and Varėnė 2. Gailiūnai 2 presents a rare example of a single-period camp with a wellpreserved spatial structure of discrete lithic scatters. In contrast, Varėnė 2 is a multi-period palimpsest site with mixed archaeological deposits but with documented Mesolithic features. Spatial analysis, characterisation and refitting of lithic artefacts as well as AMS 14C dating were carried out in order to identify the patterns in the internal organisation of both sites and define the nature of activities that resulted in the formation of their particular structure. The analyses have shown that three discrete lithic clusters at Gailiūnai 2 likely reflect remains of short-term task-specific encampments with the western cluster also displaying evidence of a surface dwelling. Refitting revealed prevalence of short reduction sequences and a technological organisation indicative of short-term stays. Varėnė 2 represents repeated, more substantial occupations involving habitation inside dugout dwellings as well as potential reuse of their pits as dumps. While individual lithic scatters are impossible to distinguish, three dugout structures with artefact-rich fills indicate more substantial habitation for longer periods. Radiocarbon dating has shown that dugouts were probably used between ca. 7170 and 4800 cal BC and in separate phases. The Late Mesolithic habitation at Varėnė 2 involved extensive usage of distinctive reddish-banded flint, which was used contemporaneously with the inhabitation and burial at one of the dugouts. The contrasting site structures highlight variability in Late Mesolithic settlement strategies. These results demonstrate the potential of unstratified sandy sites to reveal meaningful insights into lifeways of Stone Age hunter-gatherers in the southeast Baltic. Keywords: Intra-site structure, spatial analysis, Late Mesolithic.