LTLietuvos nacionalinio saugumo strategija yra svarbiausių saugios valstybės raidą apibrėžiančių nuostatų visuma. Joje išskiriamos ir apibendrinamos grėsmės, pavojai bei rizikos veiksniai. Įdėmiai perskaitę Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos IV skyrių „Nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir uždaviniai“, o dar geriau – ir visą dokumentą, jame nerasime paminėtos jūrinės srities, o ir iš ten kylančių grėsmių bei jų užkardymo vizijos. Ypač noriu atkreipti dėmesį į poskyrio „Valstybės gynyba“ 32 punktą „Nacionalinių karinių pajėgumų stiprinimo uždaviniai“. Jo papunkčiuose vardijami uždaviniai, susiję su Lietuvos kariuomenės kovinės galios ir parengties, daugiausia dėmesio skiriant kariavimo sausumoje gebėjimams, vystymu, kibernetinio saugumo pajėgumų stiprinimu bei oro erdvės gynyba. Būdami optimistais, galime daryti prielaidą, kad jūrinę dimensiją ir su ja susijusius gynybos klausimus apima ši apibendrinanti frazė: „Pagrindinis Lietuvos Respublikos gynybos ramstis yra kariuomenė.“.Tačiau tokiu atveju net ir didžiausiam optimistui kliūva tai, kliūva tai, kad sausumos, oro erdvės bei kibernetinių pajėgumų stiprinimo galimybės minimos atskirai, o jūrinė sritis išvis neminima. Nors jūrinės plotmės nepaminėjimas dokumente gali sudaryti įspūdį, kad jai išties neturėtų būti skiriama tiek pat dėmesio, kiek jo skiriama „svarbesnėms“ sritims, vis dėlto esu įsitikinęs, kad abejingumas ir informacijos apie jūrinius reikalus ir apie su jais susijusius nacionalinio saugumo klausimus viešojoje erdvėje trūkumas nėra svetimas reiškinys visuomenėje. Būtent ši situacija paskatino išsamiau pakalbėti apie mūsų geografinės padėties svarbą taikos bei galimo karinio konflikto atvejais ir supažindinti skaitytoją su Lietuvos kariuomenės pajėgomis, išsiskiriančiomis ne tik mėlyna uniforma ar daugeliui neįprasta tarnybos vieta jūroje. [p. 181-182].