LTGrynai kosmopoliti niu (dabar dažniau būtų sakoma „globalistiniu“) požiūriu tautos irimas, tiesą sakant, nesudaro jokių problemų: pasaulyje žmonių yra pakankamai (gal net per daug), vadinasi, galima neabejoti, kad į išnykusiųjų vietą atvyks kiti. Koks skirtumas, kas gyvens Lietuvoje po kokio šimto metų! Tai gal iš tikrųjų šios pažiūros lėmė, kad iki šiol valdžios netrikdė nei demografinė krizė, nei tautos dvasinė būklė? [p. 189].
ENOur society and state lapsed into illness. This illness is expressed in the decrease of births, the increase of deaths, the fall of family institutions, kidnapping, emigration, mass demoralization, etc. Who should be blamed for all this? This question is held in the chapter written by K. A. Stoškus. [p. 294].