Tarp propagandos ir estetinės patirties laisvės: Laimono Noreikos poezijos skaitymai vėlyvuoju sovietmečiu

LTStraipsnyje analizuojama poezijos populiarinimo strategijų sistema sovietmečio Lietuvoje, vertinamas jos veiksmingumo ambivalentiškumas. Straipsnio pirmoje dalyje rekonstruojama literatūros propagandos institucinė sistema ir jos socialinis kontekstas, daugiausia dėmesio skiriama Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu ypač išpopuliarėjusiai literatūrinių renginių formai – poezijos vakarams, kuriuose poeziją skaitydavo profesionalūs aktoriai. Antroje dalyje aptariamas aktoriaus Laimono Noreikos literatūrinių „koncertų“ populiarumo fenomenas ir Noreikos retorikos įtaigumas aptariamo laiko kontekste. Kaip šaltiniai pasitelkiami LTSR Grožinės literatūros propagandos biuro archyviniai dokumentai, Laimono Noreikos dienoraščiai ir amžininkų atsiliepimai. Remiantis Jacques’o Rancière’o estetikos politikos teorija, teigiančia, kad estezė turi galią perorganizuoti visuomenės juslinę patirtį, ugdyti kritinį žvilgsnį ir pažadinti nuslopintą valią, galima daryti išvadą, jog režimo pastangos kontroliuoti visuomenės vertybinį ugdymą, pasitelkiant ir populiarinant poeziją, t. y. užtikrinant rinktinės poezijos sklaidą per radiją, spaudą, poezijos renginius, chorinę muziką ir knygų leidybą, turėjo dvejopą poveikį. Viena vertus, tokia politika stiprino poezijos prestižą ir moralinį autoritetą, kuris emocine ir psichokultūrine prasme atliko religijos – iš oficialios sistemos eliminuoto dėmens – pakaitalo vaidmenį.Kita vertus, poezijos sklaida, suvokta kaip moralinio-estetinio auklėjimo projektas, turėjo ir nenumatytą „šalutinį poveikį“ – aktorių įtaigiai skaitomi ir performatyviai perprasminami poezijos tekstai, ypač klasika, skatino individualesnį subjektyvumą (kaip priešpriešą antiindividualistinei masinei visuomenei), kritinį santykį su tikrove ir galėjo stiprinti alternatyvios valios raišką visuomenėje. Reikšminiai žodžiai: sovietinė literatūros propaganda, poezijos skaitymai, Jacques Rancière, estetikos politika, Laimonas Noreika, emocinė bendruomenė.

ENThe article examines strategies for popularizing poetry in Soviet-era Lithuania and the ambivalence of their effectiveness. The first part reconstructs the institutional system of literary propaganda and its social context, focusing on poetry evenings – i.e., literary events where professional actors recited poetry – that became especially popular in late Soviet Lithuania. The second part analyzes the popularity of the actor Laimonas Noreika’s ‘literary concerts’ and the persuasiveness of his rhetoric in the context of the time. The sources used include archival documents from the Bureau for the Propaganda of Fiction of the Lithuanian SSR, Laimonas Noreika’s diaries, and contemporaries’ testimonies. Drawing on Jacques Rancière’s theory of the politics of aesthetics – which posits that aesthetics can reorganize sensible experience and awaken critical perception – it is concluded that the regime’s attempts to control moral education through poetry promotion had a dual effect: on the one hand, it reinforced poetry’s prestige and moral authority, serving as a substitute for religion; on the other hand, the dissemination of poetry – understood as a project of moral and aesthetic education – had an unintended ‘side effect’ since poetry texts, especially those of the classical canon, when suggestively read and performatively reinterpreted by actors, encouraged a more individual subjectivity (as a counterpoint to the anti-individualist mass society), along with a critical attitude toward reality, and thus could strengthen the expression of alternative will within society. Keywords: soviet literary propaganda, poetry readings, Jacques Rancière, politics of aesthetics, Laimonas Noreika, emotional community.

• Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vilnius : Gimtasis žodis, 2010. 223 p.
• Dienoraščiai, 1941-2010. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. 245 p.
• Lietuvos bibliofilijos būties ir idėjų raiška sovietmečiu. Vilnius, 2013. 1 pdf (280 p.).
• Liminalios tapatybės Justino Marcinkevičiaus sovietmečio lyrikoje: postkolonijinės kritikos etiudas. XX amžiaus literatūros teorijos: konceptualioji kritika. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. P. 370-388.
• Meaning twist: national images in Lithuanian poetry of the late Soviet period.. Letonica 2023, 51, 72-95.
• Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 567 p.
• Political religion and pragmatics in Soviet atheisation practice: the case of Post-Stalinist Soviet Lithuania. Politics, religion & ideology 2021, 22, 1, 64-83.
• "Socialistinio humanizmo" literatūra: užuojauta kaip ideologinės manipuliacijos atmaina. Literatūra 2016-2017, 58/59 (1), 87-101.
• Sovietmečio literatūros pradžia: "šviesios" ateities projektai. Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. P. 44-79, 491.
• Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 519 p.
• The Myth of the nation of poets and mass poetry in Lithuania. Sign Systems Studies 2003, 31, 1, 261-269.
• Virsmo link: vėlyvojo sovietmečio literatūros socialumas ir estetinė raiška.. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024. 454 p.