Teatro semiotika: kūno semiotizavimo raiška šiuolaikiniame Lietuvos teatre

LTVisapusiškai atskleistas ir išplėtotas kūno semiotizavimo reiškinys Vakarų Europos moderniame teatre neįgauna tokios ekspresyviai vizualizuotos raiškos šiuolaikinio Lietuvos teatro perspektyvose. Nors režisieriai siekia įveiksminti aktoriaus kūno autonomiškumą, vis dėlto teatre išlieka aktyvus literatūrinio teksto autoritetas. Galima pažymėti, kad Lietuvos teatre tik nuo XX a. 8 deš. pab. – 9 deš. pr. bandoma kurti autonomišką kūnų ir daiktų kalbą. Tačiau dauguma XX a. pab. – XXI a. Lietuvos teatro režisierių vis labiau akcentuoja aktoriaus kūnu kuriamą ženkliškumą. Šiame straipsnyje analizuojami Lietuvos dramos teatro spektakliai, kuriuose reprezentuojami ryškiausi kūno ir scenos daiktų semiotizavimo aspektai. Chronologiškai pristatomi tie režisieriai, kurių kūryboje galima įžvelgti autonomišką kūno ar daiktų ženkliškumą. Taigi į tyrimo lauką įtraukiamos tokios Lietuvos teatro figūros kaip J. Jurašas, M. Tenisonas, E. Nekrošius, J. Vaitkus, G. Varnas, O. Koršunovas. Nors Lietuvos teatre nėra vientisos postmodernistinės raiškos, tačiau postmodernizmui būdingos desemiotizavimo tendencijos atskleidžiamos B. Šarkos kūryboje, kuri aptariama desemiotizavimo reiškinio kontekste. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: E. Nekrošius; J. Jurašas; J. Vaitkus; Jurašas Jonas; Kūno semiotizacija; Lietuvos teatras; Modernus teatras; Nekrošius Eimuntas; Vaitkus Jonas; Body semiotization; E. Nekrošius; J. Jurašas; J. Vaitkus; Jurašas Jonas; Lithuanian theater; Lithuanian theatre; Modern theater; Modern theatre; Nekrošius Eimuntas; Vaitkus Jonas.

ENA thoroughly developed and explicated phenomenon of body somatization in Western European theatre is visualized less expressively in contemporary Lithuanian theatre. Although Lithuanian directors seeked to implement the autonomy of an actor’s body, the authority of a literary text remained important. Notably, the autonomous discourse of bodies and items emerged only in the late 70’s and early 80’s. Nonetheless, the majority of the directors of the 20th and the 21st century emphasized the symbolic meaning of an actor’s body. This article analyzes Lithuanian performances in which the most significant aspects of bodies and props are represented. The Lithuanian directors, such as J. Jurašas, M. Tenisonas, E. Nekrošius, J. Vaitkus, G. Varnas, O. Koršunovas, who presented the autonomic symbolic of bodies and props are introduced chronologically. Though a solid postmodern expression is absent in Lithuanian theatre, the desemiotization tendencies typical to postmodernism are revealed and discussed in the works of B. Šarka. [From the publication]