Drama ir galia: socialinis konfliktas ankstyvojo sovietmečio dramaturgijoje
LTAnkstyvojo sovietmečio dramaturgijoje galima atpažinti tas pačias konflikto neutralizavimo technikas, kurias totalitarinė sovietinė valstybė taikė formuodama savąjį socialinės realybės modelį. Utopinis sovietinės homogeniškos visuomenės idealas aiškiai skyrėsi nuo liberalaus Vakarų sociologų požiūrio į socialinę struktūrą ir kaitą: socialinis konfliktas buvo viena iš „aklųjų dėmių“ sovietinės cenzūruojamos realybės akiratyje. Totalitarinėje visuomenėje socialinio konflikto kontrolė ir pastangos padaryti jį kiek įmanoma mažiau matomą buvo būdas partinei nomenklatūrai įtvirtinti ir išlaikyti galią. Ne tik tiesioginiai politiniai priešininkai, disidentai, bet pats socialinio konflikto ir kaitos principas buvo nepriimtinas, jį siekta ištrinti iš tikrovės ir pakeisti harmoningos visuomeninės koegzistencijos vaizdiniais. Atsisakymas pripažinti konfliktą neatskiriama socialinės realybės dalimi labai aiškiai atsiskleidė sovietinio laikotarpio mene ir literatūroje. „Bekonfliktiškumo teorija“ ir sovietinio monizmo principas labiausiai veikė dramaturgijos ir teatro procesus, t. y. meną, susijusį su drama, kaip žanru, pagrįstu personažų kontrastais ir konfliktu. Socrealistinio teatro draminio konflikto teorijos išeities taškas buvo teiginys, kad kiekvienas įvykis atspindi didesnę kovą tarp dviejų visuomenės grupių, klasių ar ideologijų. Tai reiškia, kad draminis konfliktas nepriklauso vien tik nuo dramaturgo valios, bet yra nulemtas objektyvių vaizduojamos socialinės tikrovės sąlygų. Doktrina labai aiškiai apibrėžė ir suklasifikavo tas sąlygas, o kartu ir iš jų kylančius konfliktus.
ENThe article discusses the relationship between power and drama as it is reflected in the representation o f social conflicts by Lithuanian playwrights o f the early Soviet period. Attitudes towards social conflicts disunguish democratic and totalitarian societies in the most fundamental ways. While the former consider conflicts an inevitable and positive phenomenon, the monistic Soviet view bears traces of a Utopian blueprint for a solid, unchanging society where the underlying conflict of all previous social formadons, i.e. class conflict, has finally been eliminated. This ideological attitude affected Soviet theories of art, especially the dramatic arts, resulting in a set of unprecedented directive concepts, such as "optimistic tragedy", "non-antagonistic conflict", "struggle between the good and the better". Plays of social realism, written to reflect the post-war years of the Soviet state, produced a variety of dramatic strategies that helped to both create representations of a harmonious, stable society and drive out conflicts as something alien and destructive, no more than a relic of a past overcome. By analyzing plays of the forties and fifties, the author is able to demonstrate that there were four major strategies to eliminate conflict as an undesirable element of social life.Exteriorizing conflict involves turning it into a political contest between socialist and capitalist states; interiorizing it necessitates a strategy of representing social conflicts as mental deviations, i.e. as psychiatric problems; institutionalization expresses the point of view that every conflict can be successfully resolved by some superior power or institution; finally, "desublimation" demands that the warring group or individual be deprived of all historical and political context. On closer look, it seems that the same strategies were used by the Soviet government and the Communist party in order to deal with social reality.
