Lietuvių ortografijos skirtumai katalikų ir evangelikų reformatų raštuose (XVI–XVII a.): priebalsioj

LTXVI-XVII a. lietuvių raštai skirstomi į tris bendrinės kalbos variantus. Rytinį variantą kūrė daugiausia katalikai, vakarinį – liuteronai, vidurinį – katalikai ir evangelikai reformatai. Straipsnio tikslas – ištirti reikšmingus ortografijos skirtumus vidurinio rašomosios kalbos varianto katalikų ir evangelikų reformatų tekstuose. Medžiaga straipsniui rinkta iš skaitmeninių perrašų, saugomų Lietuvių kalbos instituto Senųjų raštų duomenų bazėje (www.lki.lt/seniejirastai) bei specialiai šiam tyrimui parengtų skaitmeninių perrašų iš originalų, jų skaitmeninių kopijų arba publikuotų faksimilių ar perrašų, iš viso analizuota 140 šaltinių, beveik 2,4 milijonų lietuvių kalbos žodžių. Peržiūrėjus žodžio kirčio ir plačiojo /e/ žymėjimą, dvibalsio /uo/ rašybą ir aukštutinio pakilimo nosinių balsių /į/, /ų/ žymėjimą, aiškių dėsningumų aptikti nepavyko. Ryškesni pastebėti skirtumai yra rašmens reikšmės raida ir priebalsio /j/ bei diftongų /ai/, /ei/ rašyba. Skiriamuoju evangelikų reformatų ir katalikų raštų bruožu galima laikyti nevienodą rašmens <ś> reikšmės raidą. Evangelikai reformatai XVI– XVII amžiuje <ś> vartojo vien /s’/ reikšme (PK, MP, KN¹, PP, KN², išskyrus Chilinskį), katalikai XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiaus pradžioje juo taip pat žymėjo minkštąjį priebalsį /s’/ (DK, DP, AP1616), bet vėliau šiuo rašmeniu pradėjo žymėti /š’/ (Sirvydo ir vėlesni raštai).Evangelikai reformatai šalia „modernaus“ rašymo ilgiausiai iš visų išlaikė „archajiškąjį“ rašmenį / j/ (taip rašo ir Chilinskis, ir „Knygos nobažnystės“ 1684 m. leidimo papildymų rengėjai). Katalikų raštų, kuriuose jis vartojamas, nėra žinoma, o vakarinio rašomosios kalbos varianto liuteronai rašmens atsisakė apie 1641-1653 metus. Evangelikai reformatai ir rytinio rašomosios kalbos varianto katalikai diftongus dažniausiai žymėjo ir . Tokia rašyba, nusižiūrėta nuo lenkų, buvo svetima viduriniu rašomosios kalbos variantu rašiusiam M. Daukšai (1595, 1599), bet pirmojoje XVII a. pusėje LDK raštuose palaipsniui pereita prie rašybos ir . Daugumoje knygų priebalsio /j/ ir diftongų žymėjimas yra tolygus (skirtingi rašybos būdai išsibarstę po puslapius chaotiškai, nekoncentruotai). Išsiskiria 1653 metų reformatų „Knyga nobažnystės: ir 1647 metų katalikų išspausdintų evangelijų pabaiga. Rašmenų distribucija šiuose tekstuose atspindi atskirų vertėjų ar redaktorių indėlį.

ENLithuanian works of the sixteenth and seventeenth centuries are divided into three standard language varieties. The eastern standard was mostly created by Catholics, the western by Lutherans, and the central by Catholics and Reformers. The aim of this article is to examine texts of the central standard language for significant orthographic differences between Catholics and Reformers. Using electronic transcriptions of historic writings prepared by the Lithuanian Language Institute (www.lki.lt/seniejirastai) and the author’s program utilizing methods of analysis, the spelling particulars of a large corpus (140 sources, about 2.4 million Lithuanian words) were examined. The examination of the word stress, the marking of the open /æː/, the spelling of the diphthong /uɔ/, and the nasal vowels /ĩː/ and /ũː/ did not reveal a clear pattern. Specific differences were revealed in the development of the meaning of the glyph <ś>as well as the spelling of the consonant /j/ and the diphthongs /ai/ and /ei/. The development of the meaning of the glyph <ś>can be considered a distinguishing characteristic between Reformer and Catholic works. In the sixteenth to seventeenth centuries the Reformers used it only with the meaning /sʲ/ (PK, MP, KN¹, PP, KN², except Chilinskis); at the end of the sixteenth century and beginning of the seventeenth, the Catholics also used it to mean /sʲ/, but later they began to use this glyph to indicate /ʃʲ/ (Sirvydas’s and later works).Evangelical Reformers, alongside the “modern” glyph , held on to the “archaic” /j/ longer than anyone else (Chilinskis wrote this way, as well as the editors of the revised 1684 edition of Knyga nobažnystės). There is no known Catholic work where it is used, while the western written language standard of the Lutherans rejected around 1641 to 1653. Evangelical Reformers and the Catholics using the eastern written language standard most often indicated the diphthongs and . This orthography, copied from Polish, was foreign to Daukša (1595, 1599), who wrote in the central written language variety, but by the first half of the seventeenth century works in the Grand Duchy of Lithuania gradually came to use the spelling and . In the majority of books, the indication of consonant /j/ and of diphthongs is consistent (different spellings are chaotically scattered throughout the pages). The Reformers’ book Knyga nobažnystės, published in 1653, and the conclusion of the Gospel printed by the Catholics in 1647 are exceptions. The distribution of glyphs in these texts reflects differing contributions by translators or editors.

• Dar kartą apie Bridžiaus Gedkanto įrašą XVII a. atminimų albume: kontekstų studija. Lietuvos muzikologija 2018, 19, 161-174.
• Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis "juj-/jūj-" kilmės. Acta linguistica Lithuanica 2021, 85, 184-199.
• Konstantino Sirvydo žodynų ir "Punktų sakymų" leksikos sąsajos. Lituanistica 2022, 2, 135-152.
• Kristus, Krystus, Christus, Chrystus ar Cristus? Vardo rašybos raida XVI-XIX amžiaus raštuose. Archivum Lithuanicum 2016, 18, 185-220.
• Rašmuo antrajame "Knygos nobažnystės" leidime. Archivum Lithuanicum 2017, 19, 99-112.
• Senųjų raštų rašybos keitimas paieškos sistemai. Baltų kalbų tekstų ir žodžių reikšmės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018. P. 389-407.
• XIX a. vidurio lietuviškų kalvinistų tekstų ortografijos, kalbos ir autorystės vingiai. Linguistica Lettica 2023, 31, 2, 160-189.