LTNepriklausomybės atgavimas 1990 metais įtvirtino Vytauto Landsbergio, pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo, vaidmenį stiprinant ryšius su lietuvių diaspora. Jo vadovaujamos iniciatyvos aktyviai įtraukė užsienio lietuvius į valstybės gyvenimą, pripažįstant jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinant diasporos politiką, kuria siekta integruoti tautiečius į šalies politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Landsbergis puoselėjo partnerystę su diaspora, skatindamas ją ne tik palaikyti Lietuvos nepriklausomybę, bet ir įsitraukti į naujai kuriamos valstybės gerovės stiprinimą. Vis dėlto ankstyvieji diasporos integracijos teisės aktai susilaukė diskusijų. Nors pilietybės ir nuosavybės atkūrimo įstatymai siekė išlaikyti teisinį ryšį su diaspora, dvigubos pilietybės apribojimai ir reikalavimai dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neatitiko diasporos lūkesčių. Nepaisant to, Landsbergio iniciatyvos kūrė pagrindą ilgalaikiams diasporos ir Lietuvos ryšiams, o jo pastangos sudarė sąlygas šių santykių raidai, net jei politiniai sprendimai to meto realijose buvo riboti. Tyrėjų, tokių kaip Brinkerhoff, požiūriu, diasporos politika reikalauja institucinių gebėjimų ir teisinės sistemos, palankios emigrantų įsitraukimui į šalies gyvenimą. Vytauto Landsbergio indėlis, nors ir dviprasmiškas dėl tam tikrų teisinių suvaržymų, buvo reikšmingas – jis nustatė diasporos politikos kryptis ir pagrindus, skatinančius diasporą prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos ateities kūrimo. Reikšminiai žodžiai: Diaspora; Lietuvos nepriklausomybė; Pilietybė; Restitucija; Vytautas Landsbergis.
ENThe restoration of independence in 1990 highlighted the role of Vytautas Landsbergis, the first head of the re-established Lithuanian state. He played a key part in strengthening ties with the Lithuanian diaspora. Under his leadership, transformative initiatives were launched to involve Lithuanians abroad in shaping the nation’s future. Their contributions were recognized as vital to achieving independence. Efforts to develop a diaspora policy also began, aiming to integrate Lithuanians abroad into Lithuania’s political, economic, and cultural life. Landsbergis fostered a partnership with the diaspora, encouraging it not only to support Lithuania’s independence but also to contribute to the development of the newly forming state’s well-being. However, early legal acts related to diaspora sparked debate. Although citizenship and property restoration laws sought to maintain a legal connection with the diaspora, restrictions on dual or multiple citizenship and requirements for permanent residence in Lithuania did not align with the expectations of the diaspora. Nevertheless, Landsbergis’ initiatives laid the groundwork for long-term ties between the diaspora and Lithuania, and his efforts created conditions for the development of these relations, even if the political decisions of the time were limited by the realities of the period. According to researchers like Jennifer M. Brinkerhoff, effective diaspora policy requires institutional capacity and a legal framework designed to foster and enhance emigrants’ active participation in the nation’s life. Landsbergis’ contribution, though somewhat ambiguous due to certain legal restrictions, was significant – he set the directions and foundations of diaspora policy that encouraged the diaspora to contribute to the creation of an independent Lithuania’s future. Keywords: diaspora, Lithuanian independence, citizenship, restitution.