Špitolių istorijos atspindžiai Rakaučiznos (Ukmergės r.) senkapio tyrimų duomenimis

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Špitolių istorijos atspindžiai Rakaučiznos (Ukmergės r.) senkapio tyrimų duomenimis
Alternative Title:
Reflections of the history of "Špitolė" according to the research data of the Old Cemetery of Rakaučizna (Ukmergė District)
In the Journal:
Lituanistica. 2014, Nr. 2, p. 91-104
Keywords:
LT
LDK špitolių istorija; Archeologiniai senkapių tyrimai; XVII a. gyventojų sveikatos būklė; Kasdienis gyvenimas.
EN
History of Špitolė; Old cemeteries; State of health of 17th century residents; Daily life.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje pristatomi naujausi tarpdalykiniai Rakaučiznos, esančios per tris kilometrus nuo Pabaisko (Ukmergės raj.), senkapio istorijos tyrimai. Nors rašytiniai šaltiniai nemini šių XVII a. senkapių, jie teikia labai įdomių duomenų lokalizavimo tyrimams. Taigi, Rakaučiznos ir Pabaisko tarpusavio sąveikos, grįstos bažnytiniais, socialiniais bei žemėvaldos aspektais, tampa aktualiais tyrimo uždaviniais siekiant išsiaiškinti gausių palaidojimų Rakaučiznoje atsiradimo priežastis, palaidotų žmonių socialinį statusą, sveikatos būklę ir kitus bendruomenės rekonstrukcijai svarbius duomenis. Archeologinių kasinėjimų metu Rakaučiznos senkapyje rasta 50 kapų su XVII a. būdingomis įkapėmis. Archeologinių radinių tyrimai leidžia teigti, kad palaidotieji greičiausiai buvo menkai pasiturintys ir žemesnio socialinio statuso žmonės. Antropologiniai tyrimai rodo, kad net 60 proc. palaidotųjų yra vaikai iki 12 metų; paauglių kapų laidojimo paminkle nerasta; jauni suaugusieji sudaro tik 6 proc., o pagyvenę – net 34 procentus. Paleodemografiniai senkapio duomenys rodo, jog rekonstruotoje populiacijoje akivaizdžiai per mažai vaikų nuo 0 iki 15 m. ir per daug suaugusiųjų nuo 20-25 iki 50-55 m. Akivaizdu, kad senkapis reprezentuoja nestandartinę bendruomenę arba išskirtinį laikotarpį, įvykius. Panašu, kad gausybė vaikų galėjo mirti dėl tikrai prastų gyvenimo sąlygų, susijusių su lokaliomis mikroregiono problemomis, kurioms įtakos galėjo turėti ir globalūs veiksniai. Seniausiuose istoriniuose šaltiniuose (XVI a. pirmojoje pusėje), Rakaučizna įvardijama kaip tuščia žemė; vietovė įvardijama kaimu tik XVIII a. pabaigoje.Nors kaimą su kapinėmis mini tik keletas svarbesnių istorinių šaltinių, vis dėlto pavyko rasti duomenų apie keliais kilometrais toliau išsidėsčiusį nedidelį Pabaisko miestelį ir špitolę ligoniams bei vargšams, veikusią XVIII a. prie XV a. statytos bažnyčios. Atsižvelgiant į netradicinį palaidotų žmonių amžiaus grupių santykį Rakaučiznos senkapyje, įvairių traumų bei infekcinių ligų gausumą, galima daryti prielaidą, jog senkapyje buvo laidojami ir (o gal – tik) Pabaisko špitolės globotiniai bei pacientai. Tą tarsi patvirtina ir žinios, kad špitolėse mirusių žmonių laidojimui neretai buvo pasirenkamos atokesnės vietovės nuo tankiau apgyvendintųjų. Be to, neretai špitolės, be gydymo, teikdavo ir prieglaudos funkcijas. Straipsnyje aptariamas XVII a. datuojamas Rakaučiznos senkapis savo antropologine medžiaga yra unikalus Lietuvos naujųjų amžių laidojimo paminklas. Nors tiesioginių istorinių žinių trūksta, tarpdalykinių tyrimų metu sukauptų duomenų visuma leidžia manyti, kad šiame senkapyje gausiai laidoti ir Pabaisko, esančio vos už trijų kilometrų, špitolės globotiniai bei pacientai. [versta iš angliškos santraukos]

ENThe article is dedicated to the most recent cross-disciplinary research of the history of the Old Cemetery of Rakaučizna located 3 km from the small town of Pabaiskas (Ukmergė District). Though written sources contain no mention of this Old Cemetery dating to the 17th century, the Old Cemetery itself provides very interesting data on the locality under discussion. Therefore, to find out the reasons of origins of the numerous burials in Rakaučizna, the social status and the state of health of the people buried as well as other data important for reconstruction of the society, the article addresses the interconnections of Rakaučizna and Pabaiskas based on church, social and land-ownership aspects. 50 graves were found in the Old Cemetery dating to the 17th century during archaeological investigations. The interpretation of archaeological data leads to a conclusion that the people buried in the Old Cemetery were most likely rather poor and took up a rather low social status in society. In a way, it is also confirmed by anthropological investigations of the remains: as many as 60% of the buried people are children up to 12 years old; no graves of teenagers were found; young adults make up 6%, while senior adults account for 34% of the graves. The paleodemographic data of the Old Cemetery show that there were clearly too few children from 0 to 15 years old and too many adults from 20–25 to 50–55 years old in the reconstructed population. It testifies to the fact that the old cemetery represents a non-standard community or an exceptional period / events. It prompts a conclusion that a lot of children could pass away as a result of poor living conditions relating to local problems of the micro-region, which could have also been influenced by global factors. The oldest historical sources dating back to the first half of the 16th century speak about Rakaučizna as an empty land; the locality is only referred to as a village at the end of the 18th century.Though there are few significant sources about the village with an old cemetery, we nevertheless find important information about the small town of Pabaiskas located barely several kilometres away and the shelter for the sick and poor, the Špitolė, which functioned in the 18th century next to the church built in the 15th century. Considering an untraditional proportion of age groups of the people buried in the Old Cemetery of Rakaučizna, the high number of various traumas and infectious diseases, we can assume that the deceased buried in the Old Cemetery were also (or perhaps – only) the inhabitants and patients of the Špitolė in Pabaiskas. It is also partly confirmed by the general information that more remote localities located at a greater distance from more populous places were often selected for the burial of the people who died in such shelters. Besides, in addition to treatment, Špitolė also used to perform housing functions. In conclusion, it can be stated that by its anthropological data, the Old Cemetery of Rakaučizna dating to the 17th century is a unique Lithuanian burial monument of the modern era. Though direct historical knowledge is lacking, the entirety of the data accumulated in cross-disciplinary research hints a conclusion that there was a tendency to bury the inhabitants and patients of the Špitolė of Pabaiskas in this Old Cemetery as well. [From the publication]

ISSN:
0235-716X; 2424-4716
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/54770
Updated:
2020-03-26 17:14:17
Metrics:
Views: 66    Downloads: 2
Export: