Octatonicism in the piano music of M.K. Čiurlionis

LTČiurlionio kūryba yra seniai žinoma dėl joje išryškėjusių avangardinių tendencijų. Bitonalumas, atonalumas, proto-serializmas, muzikinės kriptogramos ir oktatoniškumas - visa tai pasitaiko po 1905-tųjų sukurtuose eksperimentinio pobūdžio kūriniuose. Tačiau lyginant su kitais į ateitį žvelgiančiais bruožais, Čiurlionio oktatoniškumas buvo kažkaip ignoruojamas - net jei jis yra, jeigu norite, dažniau pasitaikantis jo kūriniuose. Vytautas Landsbergis nurodo, kad „tono-pustonio“ garsiaeilis yra viena labiausiai mėgiamų Čiurlionio dermių, pažymi Fugetės op. 29/1 temos oktatonį pobūdį, tačiau toliau šios temos neplėtoja. D. Staškevičius kartą atkreipia dėmesį į oktatoniškumą, nurodydamas preliudą op. 21/1, bet nepateikia jokios analizės. Oktatonis arba tono-pustonio garsiaeilis skaičiuoja ilgą istoriją rusų muzikoje, pradedant Rimskiu-Korsakovu, nors jo ištakos siekia XIX amžių (...). Messiaenas mini, kad šį garsiaeilį naudojo Rimskis-Korsakovas, Skriabinas, Ravelis ir Stravinskis, pastebėdamas, kad tas naudojimas yra dirbtinis (...). Kyla klausimas, kokie galimi tonaciniai resursai oktatonalioje aplinkoje arba, kokios yra oktatoniškumo galimybės tonalioje aplinkoje. Oktatonišką kolekciją galima sudaryti dviem būdais - kombinuojant keturių natų transpozicijas, t. y. sumažintas septimas arba prancūziškas (padidintas) seksiąs, Rimskis-Korsakovas oktatonius garsiaeilius naudoja tonaliame kontekste, tuo tarpu vėlyvasis Skriabinas kuria ilgus griežtai oktatonius epizodus, kartais priartėdamas prie atonalumo. Čiurlionis nenaudoja nekonvencinių vertikalių oktatonio garsiaeilio galimybių ir nesudaro prielaidos kalbėti apie jų sumažintos septimos ar prancūziškos sekstos sandarą, lš tiesų prancūziškos sekstos Čiurlionio kūryboje kartais atrodo atsitiktinės, kaip antai „Jūros“ op.28/2 VL 317 II-jame epizode.Jis visiškai laisvai tris kartus panaudoja šią sekstą kūrinyje op. 31/1 VL 325 (1908) ir keturis kartus Besacas variacijose op. 18/3 VL 265 (1905). Svarbu pažymėti, kad Čiurlionis niekada nenaudoja prancūziškos sekstos oktatoniame kontekste. Čiurlionis rimtai eksperimentuoja oktatoniškumu tris kartus - kūriniuose op. 22/1 VL 300, op.22/3 VL 302 (abu datuoti 1906) ir op. 33/5 VL 343 (1909). Preliude op.22/1 oktatoniškumas yra ryškus, bet jis nėra visą kūrinį persmelkiantis bruožas. Tai, kaip Čiurlionis traktuoja oktatonį garsiaeilį bose, rodo, kad jis sąmoningai naudoja sumažintos septimos struktūrą. Jis pritaiko visus tris oktatonio garsiaeilio pavidalus, bet visame kūrinyje skamba tik minorinio tetrachordo versija, todėl čia žymiai prasmingiau būtų kalbėti apie šio garsiaeilio transpoziciją, nei skirtingas oktatones kolekcijas. Šiame preliude oktatoniškumas pasireiškia tonalioje aplinkoje kaip alternatyvus chromatizmas. Čiurlionis kiek primena Skriabiną tuo, kad jie abu naudoja oktatonių darinių transpozicijas drauge su chromatiniais ir pilnų tonų variantais. Trumpas preliudas op. 22/3 yra sistemiškesnis ir griežtesnis. Čiurlionis visiškai apsiriboja serija, kas daro šį kūrinį viena griežčiausių kompozicijų, nujautusių Bartoko „Mikrokosmosą“. Šiame kūrinyje Čiurlionis eksperimentuoja dviem oktatoniais garsiaeiliais, bandydamas juos išlaikyti konvenciniuose rėmuose. Preliude op. 33/5 oktatoniai bruožai derinami su penkių garsų serija ir hemitoniais epizodais tonaliame kontekste. Oktatoniai epizodai dažnai pasitaiko tonalių kūrinių atskiruose epizoduose, pasažuose (...).Nėra paliudijimų, kad Čiurlionis žinojo Debussy ar Ravelio muziką. Rimskis-Korsakovas atrodo nebuvo jo patirties dalimi Varšuvoje ir Leipzige, nors būtų įdomu pažvelgti į Čiurlionį „Jaunosios Lenkijos“ (Młoda Polska) kompozitorių - Fitelbergo, Szelutos, Rožyckio ar Szymanovvskio kontekste. Šiomis aplinkybėmis, trumpai gyvenęs lietuvių kompozitorius, eksperimentuojantis su oktatoniškumu pirmaisiais XX a. metais, yra išskirtinis reiškinys (extraordinary phenomenon). [Iš straipsnio, p. 67]Reikšminiai žodžiai: Atonalumas; Avangardas; Biotonalumas; Kriptogramos; Oktatoniškumas; Proto-serialismas; Rimskis-Korsakovas; Skryabin; Tono-pustonio dermė; Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai; Atonality; Avant-garde; Biotonality; Cryptograms; Mode of tone-semitone; Octatonicism; Proto-serialism; Rimsky-Korsakov; Skriabinas; Čiurlionis' works for piano.